Kiekvienam lietuviui žinoma legenda, esą Vytautas Didysis Juodojoje jūroje savo žirgus girdė. Į šią hipotezę šimtaprocentinių atsakymų istorikai neturi, bet teorinė galimybė neatmestina. Jeigu Vytautas su savo karžygiais tolimąsias žemes pasiekė, be abejonės, juos lydėjo ištvermingieji žemaitukai...
Net keturis kartus žemaitukai buvo ant išnykimo ribos - šią veislę teko gaivinti. Dabar vėl juos turime. Ar visiems laikams?
- Kuo Lietuvai svarbūs žemaitukai? Iš kur tas stiprus žirgo ir lietuvio ryšys? - kalbėjomės su šios veislės žirgų tyrinėtoja, buvusia ilgamete Žemaitukų arklių augintojų asociacijos vadove, biomedicinos mokslų daktare Vale MACIJAUSKIENE.
- Kiek žemaitukai svarbūs Lietuvai? Mano įsitikinimu, tiek, kiek Lietuva svarbi pati sau. Lietuviams žemaitukų labai reikia, tik nedaugelis žino ir pripažįsta kodėl. Tam, kad pažintume ir išmoktume gerbti savo pačių tikrąją prigimtį.
Žemaitukai yra tautinės savasties, tautos kūrybinių galių išraiškos dalis. Istorine, kultūrine, genetine ir net dvasine prasme labai svarbi savasties dalis. Ši veislė formavosi, augo ir nyko kartu su lietuvių tauta. Dalis lietuvių tai supranta, todėl kiekvienoje kartoje atsiranda žmonių, saugančių žemaitukų arklių veislę.
- Žemaitukai laikomi seniausia arklių veisle Europoje. Kaip žemaitukai tapo mūsų tautos žirgu?
- Manoma, kad žemaitukų veislės ištakos - indoeuropiečių prijaukintas Rytų stepinis tarpanas. Indoeuropiečių atsivesti arkliai tūkstančius metų buvo auginami Lietuvos teritorijoje. Būsima veislė formavosi kartu su lietuvių tauta. Pavadinimas kilo nuo Žemaitijos vietovardžio.
Žemaitukas yra Žemaitijos arkliukas, turintis žemaičiams būdingą savybių pusiausvyrą ir didžiulius vidinius resursus atlaikyti sunkumus. Viduramžiais žemaitukai išgarsėjo kaip patikima manevringų, ištvermingų, sumanių ir greitų kovinių žirgų veislė ne tik LDK teritorijoje, apie ją plačiai kalbėjo ir Lietuvos priešai. Mūsų protėvių karingumas istorijos šaltiniuose imtas fiksuoti IX-X a.
Taikūs lietuviai tuo laiku turėjo iš esmės keisti gyvenseną ir stiprinti karinį pajėgumą, nes teko gintis nuo vikingų, slavų, vėliau - kryžiuočių ir kalavijuočių. „Ant tokių mažų, tačiau eiklių, pajėgių ir dailių žirgų, kurie dainose su bitinėliais sulyginami, senovės lietuviai visas sunkiausias kares vedę su vokiečiais, rusais, lenkais“, - 1885 m. rašė Jonas Basanavičius.
- Sakoma, kad žemaitukas savo būdu panašus į lietuvį. Kokie juos vienijantys bruožai?
- Žemaitukas ne šiaip sau užsispiria, ne šiaip sau priešinasi, ne šiaip sau tikrina žmogų. Prieš pasitikėdamas, jis turi būti visiškai tikras, kad tai jo žmogus, kuris niekada nenuvils, visada supras ir pasirūpins. Juk širdies gilumoje mes kiekvienas trokštame to paties.
- Kokios grėsmės buvo iškilusios žemaitukams? Kaip pavyko šią veislę išsaugoti?
- Daug šimtmečių lietuviai puoselėjo, mylėjo žemaitukus, saugojo nuo mišrinimo su kitomis veislėmis. Žemaitukų veislės nykimas prasidėjo Lietuvos lenkinimo, rusinimo metais. Lietuviams prarandant tautinę savigarbą, kalbą, tradicijas, pradėta mišrinti ir menkinti žemaitukų veislė. XIX a. pabaigoje prasidėjo žemaitukų kryžminimas su sunkiųjų, ristūnų, trakėnų bei arabų veislių arkliais.
Žemaitukai greičiausiai būtų išnykę, jei jais nebūtų pasirūpinę kunigaikščiai Oginskiai. Kunigaikščių rūpesčiu 1881 m. buvo įsteigta Draugija žemaitukams veisti. Grėsmės žemaitukų arklių veislę persekiojo ir toliau. Antrasis išnykimo pavojus žemaitukams buvo iškilęs Pirmojo pasaulinio karo metais, o Antrojo pasaulinio karo pabaigoje ši veislė buvo atsidūrusi ties išnykimo riba.
Šiuolaikinė žemaitukų veislė buvo atkurta Vilniaus žirgyne iš 1958 m. Žemaitijoje rasto Gruzdžių žirgyno eržilo Erelio, kuris 1944 m. tik stebuklo dėka nebuvo išvestas vokiečių karių kartu su visa žemaitukų banda.
Ketvirtoji grėsmė mūsų tautinio arklio išlikimui buvo kilusi po Nepriklausomybės atgavimo. Pertvarkų metais žemaitukai buvo išdalinti kaip pajinis turtas, savininkai su jais elgėsi, kaip norėjo, pardavinėjo, kastravo ir naudojo prie žemės ūkio darbų.
1994 m. visoje Lietuvoje pavyko rasti tik 42 žemaitukus. 1997 m. įkurtos Žemaitukų arklių augintojų asociacijos pastangomis, šiemet jų priskaičiuojama apie 800. Tačiau grėsmė šiai veislei išnykti tebėra reali.
Jeigu lietuvių savivoka nepagerės, žemaitukus reikės saugoti ne tik nuo išnykimo, bet ir nuo pačių lietuvių. Dar 2005 m. Žemaitukų arklių augintojų asociacijos vadovai kreipėmės į UNESCO atstovybę Vilniuje dėl žemaitukų kaip seniausio mūsų gyvojo kultūros paveldo pripažinimo.
Nesulaukę pagalbos rengiant reikalingus dokumentus, šią iniciatyvą atidėjome, bet niekada nepatikėjome, kad tai neįmanoma.
- Nejaugi tai reiškia, kad mes nemylime savo tautos bendražygių?
- Gal netinka sakyti nemylime. Lietuvoje per daug akcentuojama ekonominė nauda ir pragmatiškumas. Tai būtinos sąlygos išlikti fiziškai, bet visavertis gyvenimas susideda ne vien iš materialinės naudos.
Jeigu norime turėti fizinės ir dvasinės sveikatos pusiausvyrą, turime lavintis visapusiškai, pirmiausia išmokti valdyti save, savo impulsus ir instinktus, pažinti savo galimybes ir trūkumus. Žemaitukai yra geriausi žmogaus mokytojai.
Žirgas paklūsta tik tuomet, kai jo raitelis susitvarko su savo baimėmis, kompleksais, ambicijomis ir išmoksta save bei žirgą valdyti aukštesniąja savo prigimtimi, o ne egoizmu.
Niekas negali perduoti kokybės, kurios neturi savyje. Neperdavus meilės, orumo, dėkingumo jausmų per žemaitukus kitoms kartoms, jų saugojimas taptų tuščiu plepėjimu.
Todėl taip svarbu, kad žemaitukas išliktų lietuviškos pasaulėjautos informaciniu kodu ir genetiniu jo pernešėju iš kartos į kartą. Čia yra didžioji žemaitukų veislės misija ir jos saugojimo prasmė. Istorija aiškiai byloja - net viską niokojantys karai ir epidemijos liko bejėgiai prieš žmonių meilę ir pasiaukojimą. Žemaitukus galima prarasti ne tik karo ar ligų atveju. Žmonių abejingumas ir grynai vartotojiškas požiūris - štai kas baisiau už marą.
Bėk žemaituk, bėk...
Ar žmonės vertina savo tautos žirgą? „Jeigu būtų lengva ištrinti tą atmintį, tai būtų senokai anksčiau padaryta. Buvo priemonės daug baisesnės - karai, okupacijos. Dabar turime visas sąlygas žemaitukus išsaugoti, bet...
Kinkomų žirgų tragiškai mažėja, yra tik jojami ir, galbūt negražiai pasakysiu, mėsiniai žirgai. Kinkomi, kažkur atminty, užmiršty - kažkada arkliu šieną vežiau, daržą vagojau. Kaimas miršta ir jis turės iš naujo atgimti. Kartu su arkliu. Mes tuo tikime“, - sako Arklio muziejaus vadovas Mindaugas Karčemarskas.
Vaidoto Digaičio, garsaus keliautojo, iniciatyva kartu su Arklio muziejum paskutinę gegužės savaitę penktą kartą įvyko kinkinių žygis „Bėk bėk, žirgeli - su žemaitukais!“.
Du kartus keliautojai važiavo į Vilnių, į Kaziuką, o paskui nusprendė, kad neverta. Daug automobilių, žmonės kuo kitu užsiėmę, dauguma - miestiečiai, kuriems arklys ne tiek jau daug prisiminimų kelia.
Todėl organizatoriai nutarė keisti maršrutus. Jau trečius metus riedama iš įvairių šalies vietų. Užpernai iš Lietuvos geografinio centro, Ruoščių k. (Kėdainių r.), pernai - iš Punsko, šiemet - iš Luokės (Telšių r.).
„Niekur nepamatysi aštuonių žemaitukų traukiamų vežimų su mediniais ratais - tiek jų buvo šiemet. Važiavo iš Kelmės, Šilalės, Širvintų, Varėnos, Lazdijų r. ir iš Anykščių.
Kelionė truko 5-7 dienas. Žmonės priima, palaiko. Tikimės, kad ši ekspedicija taps tradicine, ir šventė, Niūronyse vykstanti jau 40 metų, praturtės teise vadintis vieninteliu Lietuvoje turgumi, kur prekyba vyksta iš vežimų mediniais ratais. Dabar tie turgūs vadinami tradiciniais kermošiais, bet organizatoriai pamiršta, kad Lietuvoje turgus buvo su žirgu, vyko iš vežimų.
Šimtu procentų mums gal ir nepavyks, bet bent jau kaimo turgaus vaizdą ketiname atkurti“, - įsitikinęs M.Karčemarskas.
Paveldėta meilė
„Jeigu jau auginu arklius, norisi auginti žemaitukus. Dabar jų turiu 13. Žemaitukai yra universalūs arkliukai, tinka jojimui, važiavimui, darbui, bėgimui, ypatingai - ilgiems bėgimams, sunkiems žemės ūkio darbams.
Žemaitukai gali ištverti tris kartus daugiau negu sunkieji. Sunkieji ištvermės varžybose važiuoja iki 15 kilometrų, o aš su žemaituku - 60 kilometrų. Žemaitukai geri, nuoširdūs, juos mokindamas ir pats auklėjiesi kultūringumo“, - giria tautos žirgelius jų augintojas Vidas Kūlokas iš Žiegždrių (Kauno r.).
Turi jis ir pora trakėnų, bet daugiausia dūšios atiduoda žemaitukams. Sako, esąs vienas daugumos žemaitukų augintojų, kurie laiko iki 15 senosios lietuviškos veislės arklių. Dauguma 2-3, tik keli žirgynai ir ūkiai daugiau.
V.Kūlokas yra vienas iš kasmetinės ekspedicijos su žemaitukais dalyvių ir tuo didžiuojasi. „Seniau mus mažiau kas žinojo, o po tų mūsų žygių net kiekvienas kaimo šuo žemaituką atskiria“, - džiaugiasi.
Anot žemaitukų augintojo, važiavimo arkliu neprilyginsi važiavimui su geriausiu limuzinu. Gamtą matai, reljefą, kiekvieną medelį pastebi. Pasaka. „Gal aš gimęs su ta meile, paveldėta iš prosenelių“, - nesistebi pašnekovas.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą