Ačiū, Bernardai
Ačiū, Bernardai

"Su advento žvakele uždegiau ir žvakelę Bernardui",- sekmadienio pavakare raudodama pranešė Bernardo Aleknavičiaus žmona Antanina. Klaipėdos krašto žurnalistų šventės išvakarėse spalio mėnesį ji irgi skambino, prašydama paskambinti Bernardui. Tai susakiusi verkė. Į klausimą, kas nutiko, neatsakė.

Žinoma, tuoj pat skambinau. Bernardo balsas tarsi ir linksmas, netgi pakilus. Išgirstu ir man pačiai, ir Bernardui džiugią naujieną - Johano Ferdinando Kelkio medalį. Kad jo vardas sugrįžo į žurnalistiką, Bernardas irgi prisidėjo. O paskui... O paskui: "Atsisveikindamas noriu tau padėkoti, kad buvome kartu Atgimimo laikotarpį ir pasakyti - ir mudu jame atlikome savo vaidmenį."

Nieko nesuprantu, kodėl turime atsisveikinti, kai Bernardo toks žvalus ir netgi pakilus jo balsas? Na, ligoninėje, na, po operacijos. "Bernardai, paskambinsiu rytoj ir mudu vėl kalbėsimės", - tvirtai tuo tikėdama prisižadu.

Ir tikrai - turime ką prisiminti, aptarti, o gal ir įvertinti? Ir kalbėjomės kitą dieną, kai jis dar buvo ligoninėje, o paskui jau ir namuose. Jis klostė savo planus, ką dar turįs padaryti, dalijosi mintimis, kaip jis tą ketinąs daryti. Pasijuokėm iš jo nerimo ligoninėje. Bet tvirtu ir žvaliu balsu prisakė: "Kai aš išeisiu, nekrologą rašysi tu." Rašau, Bernardai, rašau.

Taip ir nebeaptarėm šviesaus atminimo dvasininko Broniaus Burneikio, daug kentėjusio dėl Marijos Taikos Karalienės bažnyčios statybų, o paskui ir atstatymo, liejant varpus Kadagynėje, Viliaus Orvido, daugelio lietuvininkų veiklos vagų ir jų misijos šioje žemėje. Tai Bernardas kadaise su jais ir daugeliu kitų supažindino. Tai per Bernardą ir tuos žmones gilėjo mano žinios, budo meilė kiekvienai Mažosios Lietuvos, tuo pačiu ir Klaipėdos žemės pėdai.

O kiek tos meilės Bernardas įskiepyjo savo gausiais leidiniais skaitytojams? Galiu tik spėlioti.

Kristijonas Donelaitis, Vydūnas, Ėvė Simonaitytė("Ji ne Ieva, ji Ėvė",- tvirtino daug su ja bendravęs Bernardas), Žemaitijos smūtkelių drožėjai, kryždirbiai, įvairių relikvijų, paveldo, pradedant Tolminkiemiu, buvo nuolatiniai jo fotoobjektyvo taikiniai. Ir daug kas atgulė į jo paruoštus ir išleistus leidinius.

O kas liko nepanaudota, Bernardas perdavė Ievos Simonaitytės bibliotekai. Tarp nepanaudota - ir mūsų kasdienybės atspindžiai jo darytose nuotraukose. Jau dabar tai lobių lobiai istorikams.

Bernardai, tai aš turiu judviem su Antanina dėkoti, kad taip svetingai įsileisdavot į savo namus, pakviesdavot keliauti po Žemaitiją. Ir rodydavot, pasakodavot tai, kas judviem brangu. Tik gal aš ne viską sugebėjau pasiimti?

Ačiū, Bernardai, kad buvai šioje Žemėje. Ir spindėjai išmintimi, tokia fenomenalia atmintim. Ir tokiu darbštumu, meile žmonėms. Spėju, kad ji niekur nedigs, sėdint TENAI, ant debesėlio.

Raktažodžiai
Sidebar placeholder