Pretekstas susitikti ant Karoso gatvės 13 namo atsiradusi A. Skiezgelo ir skulptoriaus Rimanto Eidėjaus sukurta memorialinė lenta Mažosios Lietuvos kultūros veikėjui, publicistui, Tilžės akto signatarui, Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto pirmajam sekretoriui Jonui Vanagaičiui. Bet architektas turi ir kitų prasmingų sumanymų.
"Aš norėjau būti skulptorius. Netapau. Stojau net du kartus, nes gerai lipdydavau. Neįstojau dėl to, kad seneliai buvo išvežti į Sibirą, tėvas buvo ką tik sukūręs šeimą ir iš jo nebuvo ko atimti. O man po diplomo saugumas prikirpo neva išbarstytas proklamacijas prieš tarybų valdžią. Buvau pasišiaušęs", - kūrybinio kelią pradžią prisimena A. Skiezgelas.
Trauką skulptūrai pajutote stebėdamas, kaip dabar jau miręs jūsų tėvas Alfonsas Skiezgelas drožė unikalias primityviąsias skulptūras?
Vaikystėje jis man tik medinį arkliuką iš kaladės išdrožė. Tėvas buvo visų amatų meistras, geriausias kaimo stalius. Angelus ir šventuosius pradėjo kurti tik sulaukęs penkiasdešimties. Mama gražiai kilimus audė.
Gyvenome Skuodo rajono Plaušinių kaime netoli S. Daukanto tėviškės. Daug dirbom, kad išlaikytume ūkį. Toji tradicinė trobesių architektūra dar dabar akyse stovi, tobulai išplanuota - daržinė, klojimai, tvartai, ganyklos, išėjimai, atstumai... Kieme - kvapnios liepos ir topoliai, gandralizdžiai. Architektūra ypatinga tuo, kad turėjo savo identitetą. Stebiuosi, kaip dabar tokios ūkininkai nekuria?
Jūs parengėte visą antrosios Melnragės "išklotinę", suprojektavote visos tenykštės gatvės namukus. Harmonija su gamta.
Aš galiu kurti ir modernius namus, bet tas pajūrio miestelis, projektuoti pradėtas prieš 30 metų, turi pajūrio kvapą, kuris neiškart man buvo artimas. Po studijų nenorėjau važiuot į Klaipėdą. Prieš mokslų pabaigą "pirkliai" ir komisija pasakė, kad man pritiktų dėstytojo profesija. Aš norėjau Kaune su skulptoriumi Žirguliu ir kitais draugais užsiimti skulptūra. Ėjau į ministeriją, kad atleistų, melavau, kad "ženijuos"; pagaliau susikroviau didelį "čemodaną" su mediniais apkaustais ir parvažiavau pas tėvus į Kretingą. Prisistačiau Algiui Kliševičiui į tuometės konservatorijos dailės sekciją. Paskui ji išaugo į vaizdinės agitacijos sekciją, prisijungė prie Vilniaus dailės instituto kaip Klaipėdos vizualinio dizaino katedra. Jau 35-eri metai esu pedagogas. Žmoną Birutę susiradau, kai jai, pirmakursei, dėsčiau, o dabar ji man dėsto. Tik jai nepozuoju (Birutė Andriekutė - žinoma dailininkė ir pedagogė. - Aut. past.).
Trylika metų dirbote vyriausiuoju Klaipėdos miesto dailininku. Ką nuveikėte?
Vykdomojo komiteto pirmininkas Vytautas Žalys buvo negailestingas ir reiklus, ir tada mieste buvo vertybių. Sukūrėme Skulptūrų parką, parūpindavau skulptoriams technikos, įrankių. Visiems fasadams mano buvo parinkti dažai, senamiestis išdažytas mano nurodymu. Nuo miesto nukrapštėm daug "voratinklių" - bjaurių tūrinių reklamų, jas pakeitėme meniškomis išsikišusiomis skulptūromis, kaip ant turgaus kulinarijos, meni, avinukas buvo. Griežtai pasakiau: jokių neonų.. Laimei, aš jau neradau fontanų su gulbėmis ir ruoniais.
Tai buvo trylika judraus gyvenimo metų lakstant tarp partijos ir Vykdomojo komiteto. Kūrėme vaizdinę agitaciją, turėjau žinoti, kaip išsidėstys žygiuotojų kolona per Spalio revoliucijos paradą, kiek gėlių, kokie plakatai fasadus papuoš.
Kaip prasidėjo architekto kelias?
Pirmąjį namą nusipelniusiam statybininkui suprojektavau be kamino. Pats stebėjausi, kad Varnių gatvėje galima atsekti, jog iš plytų jį tikras meistras statė. O paskui prasidėjo individualių namelių projektai, kad prie algos prisidurčiau. Dalyvaudavau konkursuose, pelniau I vietą suprojektavęs šviečiantį Tautų draugystės monumentą. Su Regimantu Midvikiu pastatėme paminklą kapitonui Liudvikui Stulpinui, už Šv. Kazimiero bažnyčios projektą pirmą premiją nusigvelbėm su Ričardu Krištopavičiumi. Gaila, kad jai bokštų ažūrinių nepadarė...
Pernai Kretingoje atidarytas paminklas miesto įkūrėjui, Vilniaus vaivadai, LDK kariuomenės vadui, Livonijos gubernatoriui Jonui Karoliui Chodkevičiui. Aušros vartų Dievo motinos kopyčios Lėbartų kapinėse statybą inicijavo Palangos stačiatkių Dievo Motinos Marijos Iverijos ikonos garbės parapijiečiai.
O dabar turite viltį dar vieną didžiulį darbą nuveikti.
Paskutinis konkursas buvo skirtas suprojektuoti erdvei Birutės ir Kęstučio skulptūrai Palangoje. Vienas geriausių XX a. pirmosios pusės lietuvių monumentaliosios skulptūros kūrėjas, 1941-aisiais hitlerininkų nušautas Vincas Grybas buvo sukūręs 9 metrų aukščio skulptūros modelį. Menotyrininkai vertina šią ekspresyvią kompoziciją. Joje piestu stojantis arklys gal nuo Birutės grožio baidosi. Ji bus nulieta iš bronzos.
Kaip vertinate Arūno Sakalausko "Arką" ir Regimanto Midvikio karžygį Lietuvos tūkstantmečio garbei?
Tokių klausimų neužduok, - juokiasi. - Sakoma, padarei pirmą klaidą, ir profesorius nebetaiso diktanto. Mano supratimu, tam ir yra architektas, kad parinktų vietą taip, kad skulptūra su architektūra nesipyktų.
Kokie jūsų architektūros principai?
"Mandrą" Šv. Brunono bažnyčią Debreceno gatvėje projektavau su vienuolynu: įdomus, kad iš vieno elemento - rombo, pasidarė ir stogas, ir viskas erdvės kompleksas. Viduje altorius, vargonus įkomponavau. Kurti studijoje pasilikdavau, kol saulė pradėdavo: jauties, tarsi angelas šalia sėdėtų.
Man svarbu organiška architektūra, kai visos formos suauga su žeme be jokių mandrybių, darnoje su aplinka.
Ką pasiūlyčiau Klaipėdai, kad išsaugotume miesto identitetą? Yra daug daroma, bet projektai smulkmenose paskęsta, dokumentų rengime. Turėtume išryškinti lietuviškam charakteriui būdingus dalykus: švarą, tvarką, griežtumą.
Aš žaviuosi kolegos Ramūno Kraniausko Santuokų rūmais, "Žemaitija", kurią iš kiemo pusės pradėjo niokoti - tai gražu ir santūru, neobrutalizmo stilius. Ta kryptis buvo jėga.
Ne visur dera stiklo pastatai. Bet sankryžoje priešais Vytauto Didžiojo gimnaziją esantis mūsų su R. Midvikiu pastatas iš juodo struktūrinio stiklo taip susilieja su aplinka, kad automobilis buvo įsirėžęs. Jau antrą namą suprojektavome su sūnumi Andriumi; jis kietesnis architektas už mane. Amsterdame, Strasbūre mokėsi, ir jo mąstymas konceptualus. Sako: "Aš kitaip mąstau, tėvai", o aš: "Tu turi teisę." Konkursuose dalyvaujam kartu. Mudu varinį namą prie Jūrininkų mokyklos suprojektavome: stogas, sienos dengtos variu. Pripažinau sūnaus idėją, aš brėžinius, detales dirbau iki varžto įsukimo. Neseniai mane susirado moteris iš mano kaimo, jai sukursiu namą, kuris bus kaip tylus kiro skrydis...
Tebesergate skulptūromanija?
Praėjusios Architektų dienos proga pareiškiu, kad nebenorėčiau projektuoti - kaip mano tėvas, norėčiau pereiti nuo arklo prie skulptūros. Per visą gyvenimą visko pabandžiau, sukūriau 50 namų. Ateina momentai, kai atrandi dar įdomesnių dalykų. Mėgstu Rodeną, Burdelį, kuris sako: jeigu nori būti skulptorius, pirma turi būti architektas, o po to - tapytojas. Kai lipdžiau Vanagaičio portretą, jaučiausi kaip tapydamas;plokštumą pirštu paspaudei, ji turi lūžti. Aš gerai piešiu. Vienu atsisėdimu nupaišiau statinę, nes gali gyvent ir kaip Diogenas, gali - po laikraščiu, - pasakoja rodydamas piešinius su benamio būstu, namu prostitutei: laisvai atsiveriančios ir užsiveriančios kriauklės pavidalo.
- Rodenas mokėjo pavaizduoti žmogaus kūną taip, kad, regis, jo gyslose kraujas teka, jauti pulsuojančią gyvybę, gyvenimą. Aš dar norėčiau sukurti Kretingos parkui senųjų baltų deives. Jos archeologiniuose radiniuose vaizduojamos išryškintomis genitalijomis, akcentuojant vaisingumą. Garbintos Medeinė, Žvorūna, net rupūžės. Buvau nulipdęs Mildą, bet jos stačios krūtys puritonams pasirodė per daug apetitiškos; kaip tokia priešais mokyklą stovės? Ims dar kas, susinervins.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą