Sostinėje tradicinėse "kovose" - "beatboxing battles" - visus varžovus nurungęs Aistis sakė pergalę lemsiančio publikos palaikymo nesitikėjęs, juolab kad net šešerius metus iš eilės čempionatą nugalėdavę vilniečiai.
Vaikinas teigė, kad jam vos pradėjus domėtis "beatboxing'u", buvę sunku rasti žmonių, kurie ką nors konkretaus žinotų apie šią kultūrą. Bet kuo toliau, tuo ėjosi paprasčiau: "Laikui bėgant, sutikau ir bendraminčių."
"Beatbox'o" istorijos neišmanau. Pats pradėjau garsus imituoti, visiškai nežinodamas, kas tai per dalykas, - prisipažino Aistis. - Kurį laiką, turėdamas tokį pomėgį, jaučiausi balta varna, o kiek vėliau, pasidomėjęs, sužinojau, kad "beatbox'ingas" - tai visa kultūra!"
"Lietuvoje ji jau irgi susiformavusi ir paskutiniuoju metu labai greitai plečiasi, nes "beatboxing'u" besidominčių žmonių vis daugėja", - pasakojo pašnekovas, kurio sceninis slapyvardis H.O.B. - abreviatūra, susidedanti iš vaikino "veiklos nusakymo" - "Human Orchestra" - "žmogus orkestras" bei pravardės - Balu.
Universalumas - keliose srityse
Aistis "beatboxingu" užsiima jau antrus metus. Per šį laiką, pasak vaikino, jo pratybos "mirtinai atsibodo" bendramoksliams, mokytojams ir namiškiams.
"Repeticijoms specialiai laiko neskiriu - darau tai bet kur ir bet kada. "Beatboxing'as" man jau tapo gyvenimo būdu", - "Jaunimo lygai" sakė Aistis.
Vaikinas mano, jog pramokti vokalinės perkusijos nėra labai sudėtinga: "Sprendžiant iš to, kiek žmonių jau išmokiau - per 10, tikrai nėra sunku." Mokantis "beatboxing'o", teigė Aistis, specialus muzikinis išsilavinimas reiškia ne itin daug, reikšmingesnis yra ritmo pojūtis. Vaikinas pasakojo net tris kartus stojęs į muzikos mokyklą, mokęsis skambinti fortepijonu bei fleita, tačiau nė vienos specialybės nebaigęs. Šiuo metu jokiu kitu instrumentu, išskyrus savo burną, "beatbox'ininkas" nemuzikuoja.
Aisčio vokalinių įgūdžių įvairovę atitinka ir jo muzikinis skonis: vaikinas tikina mėgstantis įvairiausią muziką: "Klausau absoliučiai visko, kas tik skamba... Na, yra išskirtinių dainų, kurios man nepatinka, bet jų tikrai nedaug. Klausausi ir popmuzikos, ir alternatyvių žanrų: nuo sunkiojo metalo iki hardkoro."
Šaknys - afroamerikiečių getų kultūroje
Aisčio pavyzdys - vienas iš įprasčiausių pažinties su "beatboxing'u" variantų - nemažai žmonių garsų imitavimo imasi, net neįsivaizduodami, kad kažkas tai laiko menu ar visa kultūra.
Garsų imitavimui nusakyti taikoma keletas terminų, priklausomai nuo mėgdžiojamo skambesio pobūdžio. Vadinamoji vokalinė perkusija dažniausiai siejama su mušamųjų skambesio imitavimu bei ritmo kūrimu žmogaus burna. Skiriama ir kita atmaina - tokių garsų kaip didžėjų "skrečiavimas" mėgdžiojimas.
Dar vienas šiam žanrui taikomas terminas - multivokalizmas, nusakantis bendrą "beatbox'o", garsų imitavimo, dainavimo procesą.
Terminai "beatboxing", "human beatbox" paprastai vartojami kalbant apie hiphopą ir su juo susijusius muzikos žanrus.
"Beatbox'ingas" atsirado kaip miesto kultūros dalis. JAV getuose, kur nebuvo galimybių įsigyti elektroninius mušamuosius, semplerius ir garsų sintezatorius, kuriems skambant, galėtum repuoti, buvo pasitelktas kitas muzikos instrumentas - žmogaus burna.
Oficialiai "beatbox'ingo" pradžia laikomi 1983-ieji, kuomet JAV hiphopo trijulė "The Fat Boys" į pasaulį paleido Dareną Robinsoną pravarde Bafis. Tais metais jis laimėjo talentų konkursą "Radio City" koncertų salėje, pademonstravęs sugebėjimą vien burna akurti hiphopo ritmus ir įvairius garso efektus. Žinia apie tai pasklido, ir "beatbox'ingą" išgirdo didesnė auditorija. Bafio pavyzdys paskatino Bizą Markį bei Dugą E. Frešą.
Pastarojo pasiekimai siejami su ritmo mašinos garsų imitavimu burna. "Beatbox'ingas" sparčiai populiarėjo ir greit šis terminas tapo hiphopo sinonimu. Jis sukėlė audrą visame pasaulyje. Atrodė, jog visi yra apsėsti noro mokytis vokalinės perkusijos. Bet ši trumpa populiarumo banga greit atslūgo.
Neįtikėtini įgūdžiai
Įrašų kompanijos suprato, kad iš hiphopo galima užsidirbti pinigų, šitaip subkultūros elementus vykusiai pavertus popkultūrą. Tačiau joms reikėjo techninio tobulumo, o ne žmogaus balso valdymo įgūdžių, tad bytbokso populiarumas labai sumažėjo. 1995 m. gruodžio 10 d. nuo širdies smūgio mirus Darenui Robinsonui, "beatbox'as", atrodė, nustojo egzistavęs.
Tačiau jis neišnyko, tik pamažu įsismelkė į kitus muzikos žanrus: į roką per grupę "The HouseJacks", į džiazą - per Bobį Makferiną, kurio gerbėjų būrys darėsi juo didesnis, juo daugiau neįprastų įgūdžių demonstravo atlikėjas.
Vokalinius efektus puikiai įvaldęs aktorius Maiklas Vinslou savo įgūdžius demonstruodavo "Policijos Akademijos" filmuose. Jis taip pat įgarsino efektus tokiems filmams kaip "Atgal į ateitį".
Bytboksas buvo sugrąžintas į hiphopą po kelių metų, kuomet JAV grupė "The Roots" panoro užpildyti spragą tarp tradicinio ir naujoviško hiphopo, koncertuodama gyvai. Šios grupės narys Rahzelis perkėlė "beatboxing'o" meną į kitą lygmenį, ne tik imituodamas ritmą, bet ir kompiliuodamas atskiras bosų ir vokalo linijas.
Europoje "beatboxing'as" taip pat prigijo: geriausiu pasaulio "beatboxer'iu" pavadinamas britas Killa Kela. Iš esmės jis plėtoja hiphopo tradicijas, bet multivokalizmo įgūdžius taiko labai įvairiai: kaip dainininkas, reperis, kombinuodamas visą tai su savo gebėjimu balsu kurti muziką, garso efektus ir ritmus.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą