Aivenchas sutiko papasakoti apie šešių tūkstančių metų amžiaus arbatos kultūrą ir pakvietė sudalyvauti arbatos virimo bei gėrimo rituale.
"Kartą į vieną Šoulino vienuolyną atklydo kovos menų meistras. Pamatęs, kokia prasta nuolat meditacijose paskendusių vienuolių sveikata, jis ėmė kalbinti juos sportuoti. Niekas jo tada neklausė, ir atvykėlis labai supyko. Jis pats atsisėdo priešais sieną ir prasėdėjo meditacijoje 7 metus. Taip besėdėdamas jis užmigo, o kai atsibudo, išsirovė tris savo blakstienas, numetė jas ant žemės ir toje vietoje išaugo arbatos krūmas", - tokia legenda arbatos meistras pradėjo pasakojimą apie stebuklingąjį augalą, atrastą Kinijoje prieš šešis tūkstančius metų.
Vis ta pati žalioji
"Nuo tada, kai buvo atrasta arbata, iki dabar jos auginimo, paruošimo ir vartojimo būdai buvo nuolat tobulinami, išvedamos naujos arbatos rūšys. Šiuo metu Kinijoje yra žinoma daugiau kaip 2 tūkstančiai arbatos rūšių. Visos jos išgautos iš vieno augalo - žaliosios arbatos krūmo.
Kinijoje žaliosios arbatos rūšys yra skirstomos į kelias stambias grupes. Yra baltos arbatos. Tai - mžiausiai nuo natūralaus šieno skonio ir kvapo nutolusios arbatos, paprastai užauginamos, nuskinamos ir išdžiovinamos. Geltonos arbatos - pavasarinės. Skinami tik jų pumpurėliai ir džiovinami pavėsyje. Norint gauti 1 kg tokios arbatos reikia nuskinti 40 tūkst. kvadratinių metrų plotą.
Raudonos arbatos, mūsų vadinamos juodosiomis, Kinijoje buvo atrastos atsitiktinai. Džiovinant arbatą netikėtai užlijo toms vietovėms nebūdingas lietus ir lijo labai ilgai. Po lietaus arbatžolės pajuodavo, tačiau jas išvirus paaiškėjo, kad skonis - ne toks jau blogas. Supratus, kad tokia arbata reikalauja mažiau priežiūros, nebijo šviesos ir yra aromatingesnė ją imta eksportuoti. Taip arbata atsirado Anglijoje, Indijoje ir išplito po visą pasaulį. Eksportuojant dideliais kiekiais arbatos kokybė krito. Taip atsirado paprotys gardinti ją cukrumi. Kinai niekada arbatos negadina cukrumi.
Labai ypatingos yra lunais vadinamos melsvai žalios arbatos. Kadangi lunai auga klanuose ir turi tiek žemės, tiek dangaus savybių kinai juos vadina Juoduoju drakonu, arba Arbatos tobulybe. Juodasis drakonas - tai dangaus ir žemės sūnus. Šios arbatos paruošimo būdas labai sudėtingas. Ji skinama rudenį, po pirmųjų šalnų, taigi arbata būna prisigėrusi labai daug saulės energijos. Skinamos tik pačios arbatos krūmo viršūnėlės.
Arbata nemėgsta rankų prisilietimo. Kinės augina labai ilgus nagus ir su jais skabo arbatžoles. Vėliau prie arbatos taip pat nesiliečiama rankomis. Todėl yra daugybė įvairių įrankių, skirtų arbatos virimo ritualui.
Visos šios arbatos rūšys savo kvapo ir skonio savybes išlaiko iki 2 metų. Vėliau ji tampa tuščia, t.y., turi formą, bet neturi turinio. Gauti šviežios arbatos beveik neįmanoma.
Kinai šviežią arbatą naudoja tik savo reikmėms arba parduoda aukcionuose labai brangiai. Pernai anglai nusipirko aukcione 1 kg šviežios arbatos už šimtą tūkstančių dolerių. Tik praėjus dviems metams kinai eksportuoja savo arbatą per kelias šią teisę turinčias firmas. Svetimšaliams leidžiama išsivežti arbatos iš Kinijos savo reikmėms iki 1 kg. Mes arbatinėje turime 60 rūšių kolekcinės kinų arbatos, kurią gauname šviežią tiesiai iš Kinijos, per Rusiją. Nežinau, ką sugalvojo rusai, kad jos įsigyti. Jie mums tų gudrybių neatskleidžia.
Viena iš žalios arbatos gaunama rūšis juodoji arbata, arba puerai yra kitokia. Ji džiovinama žemėje ir tuo geresnė, kuo senesnė", - pasakojo arbatos žinovas Aivenchas.
Kelio pradžia ant žemės
Arbatos virimo ritualas, pasak A. Davidavičiaus, prasideda nuo vandens virimo. Vanduo turi būti minkštas, verdamas meistro atskirame kambaryje. "Lietuvoje mes susidūrėme su problema. Čia nėra minkšto vandens. Mes vandenį minkštiname, panardindami į jį kalnų krištolą. Žinoma su kalnų krištolu reikia susitarti, kad jis padėtų, nes tai gyvas mineralas", - šypteli meistras.
Prie svečių akių arbata gaminama ant nedidelio iš raudonmedžio padaryto stalelio, kurio paviršių puošia du kinų hieroglifai. "Vienas reiškia arbatą, kitas - kelią", - paaiškina Aivenchas.
Arbata geriama sėdint ant žemės. "Kadangi žmonės dažnai vaikšto paskendę svajonėse, jie tarsi pakyla virš žemės ir nemato, kas vyksta, nejaučia savo kūno. Gerdamas arbatą privalai suriesti kojas ir prisiminti, kad turi ne tik galvą, bet ir kitas kūno dalis, - juokauja A. Davidavičius.
Aromatą saugo kvėpuojantis molis
"Labai svarbi arbatos ritualo dalis - arbatos uostymas. Iš kvapo arbatos žinovai sprendžia apie arbatos kokybę bei jos savybes. Uosdamas žmogus suteikia informaciją apie save ir arbata prie jo prisitaiko, duoda jam tai, ko jam reikia. Vėliau kiekvienam prie stalelio sėdinčiajam įpilta ta pati arbata būna skirtingo aromato ir skonio", - tikina arbatos virėjas ir perpila karštu vandeniu visus indus, kurie bus naudojami arbatai paruošti ir gerti. Taip indeliai sušildomi.
Išuostytas arbatžoles Aivenchas suberia į arbatinuką ir keletą kartų smarkiai sukrečia. Taip arbata aktyvizuojama. Po šios procedūros arbata užplikoma karštu vandeniu ir akimirksniu perpilama į mažytį, molinį arbatinuką.
"Šis žaislinį primenantis, arbatinukas ir mažyčiai indukai arbatai gerti nulipdyti iš Isino provincijoje kasamo molio. Isino molis ypatingas tuo, kad kvėpuoja. Jis absorbuoja deguonį per sieneles ir tokiu būdu išsaugo arbatos savybes", - pasakoja pašnekovas, pilstydamas arbatą į vyriškais vadinamus taurelės formos indelius.
Dangus ir žemė arbatos puodelyje
Taureles uždengiame dubenėlio formos indeliais. Jie, anot Aivencho, turi moterišką energiją, kuri asocijuojasi su žeme. O vyriški indeliai simbolizuoja dangų. "Indelių kompozicija - dubenėlis ant taurelės - atspindi kinų pasaulėžiūrą. Jie tiki, kad kadaise viršuje buvo žemė, o apačioje dangus. Vėliau kažkas atsitiko (tikriausiai buvo iš Rojaus išvarytas Adomas su Ieva, - pašmaikštauja pašnekovas) ir žemė su dangumi apsivertė. Pakartodami šį mitą arbatos ritualo dalyviai turi paimti tarp pirštų indelius ir juos apversti taip, kad dubenėlis atsidurtų apačioje, o taurelė viršuje. Kad būtų taip, kaip yra dabar", - papasakoja arbatos meistras.
škelti taurelę iš dubenėlio reikia labai susikaupus. "Po truputį keliant taurelę iš po jos kyla oro burbuliukai. Kada žmogus visiškai atsipalaidavęs nuo juo jaudinančių problemų, darbų geria arbatą ir daro tai susikaupęs - pakyla devyni burbuliukai. Jei pakyla mažiau, nei devyni burbuliukai - jos gėrėjas tebegyvena praeityje, jo mintys klaidžioja, jei daugiau - jis jau svajoja apie ateitį, tačiau nėra čia ir dabar. Arbatos gėrėjo siekiamybė būti čia ir dabar. Tada mes suvokiame kiekvieną savo judesį, mintį, t.y. esame aukšto sąmoningumo būvyje", - atskleidžia filosofinį arbatos ritualo pagrindą pašnekovas.
Iškeltoji taurelė skirta įkvėpti arbatos aromatą. Iš dubenėlio arbata išgeriama trimis mažais gurkšneliais. Viso šio subtilaus arbatos gėrimo ritualo, pasak A. Davidavičiaus negalima keisti, o kartoti jį gali tol, kol arbata nepraranda savo kvapo ir skonio. Antrąsyk užplikyta arbata pasižymi daug stipresniu aromatu ir skoniu.
Pasak meistro, yra dar vienas arbatos paruošimo metodas Lu Jui. "Pagal jį arbata verdama ant ugnies. Vanduo kaitinamas iki tam tikros virimo stadijos. Po to įpilamos arbatžolės ir ilgai sukamos. Išjungiama ugnis. Laikoma 10-15 min. Kai arbatžolės nusėda ant dugno - arbatą galima gerti", - trumpai papasakoja Aivenchas.
Gydo nuo skubėjimo
Arbatos meistras pasakodamas apie kinišką žaliąją arbatą, negaili jai komplimentų. "Ji suaktyvina medžiagų apykaitą ir atpalaiduoja. Arbata galima išgydyti labai daug įvairių ligų, nes ji šalina ne ligos pasekmes, bet priežastį. O svarbiausia, kad arbata, jos ritualas nuramina minčių šokinėjimą. Skubėjimas yra pagrindinė šio amžiaus ligų priežastis. Jis sukelia stresą, baimę, užmaršumą. Staiga sustabdžius bet kurį žmogų ir paklausus: "Ką dabar galvoji" - jis neatsakys, nes galvoja vienu metu dešimt dalykų. Arbatos gėrimas - būdas sustoti ir pamąstyti kur mes skubame, gal visai neverta to daryti?", - užbaigė pokalbį arbatos meistras Aivenchas Davidavičius.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą