Tobulas miestas: ne per didelis, kad būtų snobiškas, ir ne per mažas, kad būtų nuobodus. Žmonės čia laisvi, atrodo, niekur neskuba; gal juos jūra taip veikia?
Čia užtekdavo autobuse padainuot, jau keleiviai sužiurdavo, o Vilniuje man trūksta dėmesio. Ten gali ir nuogas išsirengti, - nieks nepastebėtų. Nebent ką nors žudytum.
Yra toks terminas - "vilnietiškas žingsnis": ten visi visur skuba. Bet aš grįžau prie savo eisenos - ir per lietų, ir per saulę einu atsipalaidavęs, net kai vėluoju. Ir man gera kvailioti; pasišnekėt su troleibuso veidrodžiu...
Sakote, uostamiesty bohema išnyko? Viešpatie, ar čia didelė trauma? Tie, kurie prieš buvusį "Bohemos" barą pievutėje geria, nėra bohemos pakaitalas, jie veikt neturi ką. Menininkų kiemelyje tikroji lava verda, čia juk pilna skulptorių ir dailininkų.
Kaipsyk vienas genijus svajoja Smiltynėje pastatyti bangolaužį, o jame įkurti kultūros atrakcijų centrą. Ko, jūsų manymu, trūksta miestui?
Turėjau planą chuliganą: Kopgalyje pastatyti 70 metrų fontaną, kuris matytųsi žvelgiant iš miesto ir atplaukiantiems laivams. Būtų "superakcentas". Dar galėtų būti fontanas Danės krantinėje - kaip sugniaužtas kumštis, simbolizuotų mūsų vienybę... Bet apie tai svajojau vaikystėje, kai maniau užaugęs būsiąs Lietuvos karalius, Dobilas Pirmasis, - juokiasi, prisiminęs, kad jo giminėje būta grafų ir eigulių, tik komediantų - ne.
 |
| "Aktorius yra panašus į šaulį: kai sutelkia dėmesį į taikinį, regos laukas taip susiaurėja, kad jau nemato nieko aplinkui - tik jį, savo tikslą", - sako A. Martinkus. Nuotraukoje - spektaklio "Blyksnis po vasaros vandeniu" fragmentas |
Na, jums pavyko tapti Princu režisieriaus Vizgirdos spektaklyje, Katinu - kitame, o vaikai, žinau, jums rašė laiškus... Kaip ten patekote?
Aš pažadėjau sau, kad į Pilies teatrą dar sugrįšiu. Mokykloje buvau girdėjęs, kad tai fantastiškas, intymus teatras, kur riba tarp aktorių ir žiūrovų labai menka. Grįžęs iš Anglijos, laikraštyje perskaičiau, kad vyksta atranka. (Ne, aš braškių ten neskyniau, nes gerai moku anglų kalbą, tai dirbau normalų darbą naktiniame klube: nurinkinėjau stiklines.) Buvau žiauriai garbanotas, ir režisierius pasiūlė vaidinti Princą kalėdiniame spektaklyje, už kurį, sakė, mums šiek tiek sumokės. "Baikit, aš džiaugsiuos, kad tik į sceną mane išleisite", - sakiau. Ir tada vaidinau kartu su mimu Aleksu Mažonu - jis buvo juokdarys, išbėgantis į sceną, kai jam šaus į galvą, ir aš laukdavau tų scenų su profesionaliu aktoriumi. Nes kai jis išeidavo į sceną, pasijusdavau nepakartojamai laisvas.
O paskui L. S. Černiauskaitės pjesėje "Blyksnis po vasaros vandeniu" vaidinau Tėvą. Buvo vos du vyriški vaidmenys, o aš per stambios kompleksijos, kad vaidinčiau ligotą dvylikmetį", - juokiasi.
Vienai talentingai aktorei kartą kelte pasakė: "Neimsim iš jūsų mokesčio už šunelį, nes jūs mus linksminate." Ją tai labai įžeidė. O kas jums būtų didžiausias įžeidimas?
Baisiausiai supykau, kai kritikė parašė, kad mano Tėvo vaidmuo - infantilus. Maniau, gyvenime daugiau nelipsiu ant scenos, bet pagalvojęs supratau, jog ji iš esmės teisi.
Šiaip nesu įžeidus, veikiau patologiškai geras, tai svajoju, kad visi mano personažai bus blogieji, ir visi - vaikiškuose spektakliuose. Olego Tabakovo Koščejus Nemirtingasis - piktas, o kokia paletė spalvų! O geras personažas daugeliui išeina skystokas, joks.
Režisierius A. Vizgirda sakė, kad esate vienas iš nedaugelio aktorių, kuriems galva duota ne makiažui nešioti. Net spėja, kad būsite filosofuojantis aktorius.
Filosofas nebūsiu, bet... Valgyti gali atsibosti, mąstyti - niekada. Net kai išeini "į paralelinius pasaulius". Aš turiu savo kosmosus ir panašiai, esu sau beveik visą pasaulį pasiaiškinęs, pradedant Dievu, kaip "plonesne esybe", baigiant žmonių elgesiu ir santykiais. O dabar iš naujo sau TEATRĄ atradau...
Pirmiausiai studijavote Klaipėdos universitete informatiką, o dabar štai - režisieriaus J. Vaitkaus surinktame aktoriukų kurse.
Kai studijuoji pirmame kurse, labai užsidegi savo dalyku, atrodo, kad jau esi dievas ir būsi superinis programuotojas, bet ta matematika, kuri man be proto patiko, įgavo Drakulos pavidalą.
O apie J. Vaitkų - nuoširdžiai - nieko nežinojau, bet mane traukė ta specialybė, ir jautė širdis: jeigu dabar nepabandysiu, tai paskui suėsiu save. Protas man sakė, kad, be manęs, stoja daugybė žmonių, ir gal nesu koks išskirtinis, bet intuicija kuždėjo, kad įstosiu. Per stojamuosius mano skaitomą prozą nutraukė, eilėraštį ir pasakėčią pamiršau, o per scenos judesio peržiūrą jau stenėjau kaip velnias. Perėjęs pirmąjį turą apsižliumbiau: mane išrinko, ir dabar, jei iškrisiu, labai skaudės. Turiu prasiveržti.
Ko išmokė J. Vaitkus? Kas per "fruktai" kurso draugai?
Vizgirda išmokė "daryti" vaidmenį lengviau, per daug savęs neapkraunant, o Vaitkus peikia mane už tai. Jis bet kurį mūsų perspjautų savo akrobatiniu lankstumu: toks užimtas, skiria mums be galo daug laiko, triskart per savaitę dirbam po keturias valandas. Ir man patinka, kaip jis mus iš lėto spaudžia... Iš pradžių mokė vien disciplinos, nes susirinko jaunimas "su sparniukais", tarsi laimėję pagrindinį prizą. Kievienas iš mūsų devyniolikos ieškojo savo vietos. Buvo trintis. Dabar mokomės suvokti: kas esi, ko eini į sceną ir ką atsineši. Gyvenime nebūčiau pagalvojęs, kad taip sunku "nedaryti falšo"...
Po paskaitų nutrūkstate nuo grandinės?
Lieka laisvo laiko - bėgu į teatrą spektaklio pažiūrėti. Štai pamatyt, kaip A. Sakalauskas - Katinas O. Koršunovo "Meistre ir Margaritoje" iš saujos geria, - tai reiškia patirti katarsį. O šiaip, man regis, ten visa akademija - psichiatrijos gydykla, - juokiasi. - Ne, jie nevaidina, jie natūralūs, labai atsipalaidavę. Apie mergaites klausiat? Keista, bet aš iš tikrųjų susitelkęs studijoms. Mano mergaitė mokosi Švedijoje, mus sieja stiprūs jausmai. O kurso draugės mums - kaip ir tabu.
Ką vadinate stipriais jausmais? Kalbama, kad didelė tikra meilė aplanko tik išrinktuosius.
Manau, kad meilė yra kiekvienam duota, tik ne kiekvienas gali savyje atrakinti daugybę jausmų; pasilieka sau, kas, jo nuomone, reikalingiausia, saugo save, kad sukrėtimas neįlįstų į "dūšelę". Padaro klaidų ir mokosi gyveni iš naujo. Aš per jaunas apie tai kalbėti
Tai pats, supratau, jau ne kartą buvote "atrakinęs daugybę jausmų"?
Aš labai kuklus, nors visi žvengia, kai tai pasakau. Esu didelis romantikas. Įdomesnė meilė gimė, kai buvau šešiolikos, tada ji virė, virė, bet neišdrįsau ką nors daryti. O paskui vienuoliktoje klasėje įsimylėjau vyresnę mergaitę, ji mane metė, bet niekada nepasakė kodėl. Tada vienintelį kartą gyvenime verkiau.
Kai myli, negali pririšti žmogaus prie savęs. Daugelis nesupranta, kad meilė auga jame, o ne ateina iš kito žmogaus. Kai tave palieka, meilė nedingsta. Turi išlaukti, kol atiduosi ją kitam žmogui. Arba išpūsi ir gyvensi toliau...
Su ana mylėta mergina susitikome po poros metų išsiskyrimo, ir buvo taip beprotiškai gera. Grįžau iš susitikimo visas sklidinas tokio gero jausmo, kad - uch!
Prasitarėt, kad jūsų tėvai - tobuli.
Mama - pradinukų mokytoja, be galo gera. Ji per daug savęs atiduodavo mokiniams, ir mes konfliktavome. Stipriausias ryšys atsirado, kai išsikrausčiau iš namų. O tėtis - visų galų meistras, nors - paradoksas! - jam pavyko baigt tik milicijos mokyklą. Jiedu man - ne tik tobulas meilės ir ištikimybės pavyzdys, bet kad tai paaiškinčiau, turėčiau papasakoti visą savo gyvenimą...
O tą gyvenimą pašvęsite menui. Vieni aktoriai yra ekshibicionistai, antri - misionieriai, treti - apskritai "antrojo plano". Kaip įsivaizduojat savo ateitį?
Ateity aš pasaulį pakeisti noriu, - juokiasi. - Aš gi jaunas maksimalistas, ne tik aktorius. Žinau, kad negaliu plaukti pasroviui kaip tas daiktas. Nesakau: fatališka, kad būsiu aktorius, tik žinau, kad kuo daugiau darbo įdėsiu, tuo rezultatas bus geresnis.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą