Tėvai septynmetį nuvedė į šokių salę ir paliko. Matė, kad esu nenuorama, neblogai judu. Gal mama į mane perkėlė savo svajonę; jaunystėje mėgo šokti indiškus šokius. Anuomečiame statybos valdybos treste glaudėsi du dideli šokių kolektyvai: E. Bungardienės-Anapolskajos "Žiogelis" bei Romaldo ir Skaistės Idzelevičių "Žuvėdra". Į atranką susirinko du šimtai vaikų, mane paėmė į "Žvilgučio" kolektyvą, nes "Žuvėdroje" šoko jaunuoliai.
Pirmuosius penkerius metus šokau iš inercijos, tuo pat metu lankydamas tai futbolą, tai krepšinį, tai Rytų kovos menus. Tris kartus buvau metęs šokius, bet grįždavau, nes jau buvau patyręs pasisekimo varžybose skonį. Niekada negalvojau, kad būsiu choreografas. Bet gyvenimas pats pasuko teisinga vaga.
Kaip tai įvyko?
Ruošiausi abitūros egzaminams ir ketinau Vilniaus universitete studijuoti teisę. Bet "Žuvėdros" vadovai pasiūlė vykti į festivalį viename Italijos kurortų ir sykiu pailsėti, papramogauti. Dardant kalnuotomis vietovėmis, mūsų ikarusas sulūžo, ir kelias dienas pakelėje laukėme kitos lietuvių grupės, kuri atvežė atsarginių dalių. Taip pavėlavau į stojamuosius... Įstojau į anuometės Muzikos akademijos sportinių šokių katedrą, tad natūralu, kad likau "Žuvėdroje".
1993 metais Norvegijoje vykusiame čempionate mūsų komandą pastebėjo vokiečių treneris. Jis pasiūlė pusmečio stažuotę Vokietijoje. Sakė, kad esame perspektyvūs, tad padarysiąs iš mūsų čempionus. Nesigailiu įgijęs patirties, nes ten su mumis dirbo penketas judesio, choreografijos, modernaus šokio dėstytojų. Buvo tikras intensyvaus darbo "lageris", nes per dieną dirbome 10-12 valandų. Mus iš tiesų padarė čempionais, bet ne taip greitai, kaip tikino...
Sportinių šokių žanras yra dirbtinai sukurtas iš Lotynų Amerikos ir klasikinių šokių judesių ir figūrų, bet tai toli gražu ne tas laukinis liaudies šokis, kuris tiesiog su krauju teka lotynų amerikiečių gyslomis, yra įgimtas, todėl jie net nedalyvauja pasaulio čempionatuose. Tačiau rungėmės su Kanados, JAV, Australijos komandomis.
Kokių pranašumų turėjo varžovai, kad ilgą laiką iškovodavote tik trečiąsias vietas?
Žiūrėjome į savo varžovus kaip prieš dešimt metų į Lietuvos krepšininkų žaidynes su NBA komanda, kai pergalė rodėsi iš fantastikos srities. Varžovų gyvenimas leido jiems rodyti dantis, pasirodyti tviskančiais drabužiais, o mes skylamušiu išmušinėdavom fotojuosteles, ir mūsų mamos per naktis siūdavo jas prie kelnių, kad blizgėtų. Užsieniečiai skraidė lėktuvais, įsikurdavo viešbučiuose, mes miegodavom autobusuose, susispaudę po du tris ant vienos sėdynės. Ir kai nuo penktosios vietos, iškovotos su "Žuvėdros" komanda pasaulio ir Europos sportinių šokių ansamblių čempionatuose, pakilome iki pirmosios, palikau kolektyvą, nes atrodė, kad savo tikslą pasiekiau.
Tuomet su kolega pirmieji mieste įkūrėte suaugusiųjų šokių klubą, nors visuotinio šokių bumo banga dar buvo toli.
Tango studija gyvavo "Kurpių" baro antrame aukšte. Po kurio laiko mano kolega Žydrūnas Pocius išvažiavo į Ameriką ir dabar vadovauja šokių studijai. Nepasekiau paskui jį, nes jaunatviškas maksimalizmas kuždėjo, kad tą patį galima nuveikti ir čia. Į dabar jau dvyliktus metus gyvuojančią šokių studiją susirinko įvairių pažiūrų žmonės, suintriguoti šokio, nors ir atsinešantys skepsio: "Neturiu talento, nesugebėsiu". Tokiu požiūriu ir skiriamės nuo užsieniečių: šie per vakarą gali dešimtkart suklysti, ir tik nusišypsos, o mūsiškis, netyčia užmynęs partnerės padurkus, pakraups, o gal net spruks.
Šokti gali kiekvienas, tai ne stebuklas, nebent turi blogą mokytoją.
Bet argentinietiškasis tango yra tikras stebuklas: pora, darydama skirtingus judesius, kuria vieningą šokį - spontanišką ir aistringą.
Šokiui pradinį impulsą duoda vyras, jis veda, o dama paklūsta, ir abu jaučia vienas kitą. Perdėm savarankiškos damos imasi vyro vaidmens, pradeda vadovaut, tada šis sutrinka. Aišku, jos greičiau išmoksta judesius, turi geresnę koordinaciją, bet harmonija randasi (kaip ir gyvenime), kai vyras - šokio režisierius, o jo dėmesio centre - žvaigždė moteris.
Anksčiau vyrai šiek tiek gėdijosi šokti, neduok Dieve, sužinos bendradarbiai, - priklijuos gėjaus etiketę. O šiandien šokti ateina daugybė vyrų. Pasitaikydavo, kad renkant grupę, trūkdavo damų. Mačiau, kaip šokis gelbėjo santuoką: vyras pradėdavo asistuoti, skirdavo jai daugiau dėmesio. Vienu metu vienoje grupėje šoko net trys būsimosios mamos - iki aštunto nėštumo mėnesio.
Alvydai, juk nebūtumėte į žmonas ėmęs apkūnios odaliskos, žvalgėtės į liaunas gazeles?
Na, profesine prasme - gal ir taip. Bet gyvenimas ne vien choreografija, ir kai šoku kiauras septynias dienas per savaitę, norisi tiesiog pasižmonėti, atsipūsti. Rūpi daugybė išrinktosios žmogiškų savybių, tam tikras požiūrių sutapimas, asmenybės žavesys.
Korneliją pastebėjau brazilo Roy Cestano, Lotynų Amerikos muzikos atlikėjo, vakare, kai kavinėje prisėdau prie vieno staliuko. Iki šiol tos muzikos esame užburti. Žmona yra teisininkė, bet ji mėgsta su manimi pašokti, ir norėtų išmokti daugiau, bet čia kaip tam batsiuviui - nėr kada batus pasisiūti.
Galėjote atidaryti kokią šokių batelių siuvimo artelę... bet užsiėmėte neįgaliųjų mokymu šokio judesio. Kūno kultūros katedroje tą temą pasirinkote magistrantūros studijoms, ketinate tęsti jos doktorantūrą.
Impulsas mokyti šokio raiškos neįgaliuosius kilo važinėjant po Europą. Visose civilizuotose šalyse varžybose šoko neįgalieji: sėdintys ratukuose, vieni ar poroje su sveiku žmogum. Pirmuosius mokinius atradau neįgaliųjų kompiuterinėje klasėje, o dabar mes jau dalyvaujame šokių festivaliuose, Jūros šventėse. Tuos žmones jau atpažįsta ir sveikina gatvėje.
Klausiate, ar tai estetiška? Tai tas pats, kas sakyti: na, negražu, kad vieni žmonės vaikšto, o kiti juda ratukuose.
Ką pats gavote iš tos patirties?
Supratau labai svarbų dalyką: reikia džiaugtis gyvenimu, kokį turi. Tie žmonės nenori pagalbos nei gailesčio, jie labai stiprūs, nes reikia kovoti su lemtimi. Jie tiek yra išgyvenę po traumos... Visa, ką turėjo, dingo, iširo kai kurių šeimos, o pakilę šokiui, susigrąžino gyvenimo prasmę. Mus, sveikuosius, gniuždo smulkmeniškumai: tai pinigų trūksta, tai veiklos, ir tai užgožia gebėjimą džiaugtis prasiskleidusiu pumpuru, vaiko juoku. Pastebėjau, kad sveikieji greit palūžta po menkiausių nesėkmių. Betgi jų gyvenimas nepasikeitė 380 laipsnių kampu. Tegu pagalvoja: "Velnias, ko aš čia nervinuosi?"
Šokėjai narciziškai puoselėja savo kūnelį. Esate asketas, abstinentas?
Ar esu narciziškas, reikėtų klausti moters. Ko reikia namų ūkiui, padarau. Rūkalius nesu, bet kompanijoje pažaidžiu su cigaru. Mūsų rato žmonės pasimėgauja taure gero konjako, iš lėto ragaudami kvapo ir skonio puokštę. Turiu gerą apetitą, bet jeigu visą dieną kruti, nereikia jokių apelsinų dietų.
Ar esate šokęs ant bedugnės krašto?
Ne, bet prie muitinių tekdavo šokti, kad komandą greičiau praleistų. Arba degalinėse, arba ant Palangos tilto... Teko išmokti ir breiką, ir vengrų šokį ant karštų anglių galėčiau... ir moldavaneską... O jei patekčiau į afrikiečių gentį, manau, nesunkiai pamėgdžiočiau laukinio šokio judesius. Striptizą? Vienas juokas, tik ar aš to norėčiau?..
Auginate sūnelį. Ar paaukosite jį Terpsichorės mūzai?
Vasario pirmąją Gustui Vasariui sukako ketveri. Gal vėliau leisime ir į šokius, bet iš pradžių tegu palankys sportinę gimnastiką berniukams. Kad būtų lankstesnis. Jeigu vaikas neprieštaraus. Kita vertus, tėvai turėtų būti griežtesni ir neleisti vaikui blaškytis iš vieno būrelio į kitą. Turėtų kiek laiko pasimokyti vieno, nes ne iš karto supras, kokią gauna naudą. Aš dabar įvertinau ir esu dėkingas mamai, kad nuvedė į šokių salę.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą