Alvydas Vizgirda: "Nemėgstu negyvo aktoriaus scenoje"

Alvydas Vizgirda: "Nemėgstu negyvo aktoriaus scenoje"

"Aktorius scenoje žudosi ir verkia kruvinom ašarom, ir vyksta vidinis monologas: "Viešpatie, kaip aš šiandien gerai verkiu." Teatras yra didelė melagystė", - sakė režisierius Alvydas Vizgirda, neseniai pristatęs dvi premjeras - spektaklius "Ei, Džuljeta" Klaipėdos dramos teatre ir "Be prietarų ir visiškai laisvi" Pilies teatre.

Kuris iš spektaklių jums arčiau širdies?

Į šitą klausimą neatsakysiu. Jie labai skirtingi; ar man spektaklis mielas, priklauso nuo to, kaip tu susišnekėjai, ar malonus ar nemalonus buvo darbo procesas. Aš esu už tai, kad repeticija turi būti maloni, ir jeigu susikaupia nuosėdų, tai atsispindi spektaklio vertinime.

Ar asmeniniai išgyvenimai turi įtakos repeticijų atmosferai?

Niekas negali pasakyti, ar išsprūsta kas nereikalinga, bet manyčiau, kad nenešu į repeticiją savo kaliošų, blogos nuotaikos.

Aš negaliu susikaupti bažnyčioje, kurios architektūra slegia arba paveiksle šventojo kūno proporcijos netaisyklingos. Atrodo, ir jums svarbu buvo Žvejų kultūros rūmuose įrengti elegantišką, jaukią Pilies teatro menę?

Kiekvienam teatrui aplinka yra svarbi. Mes tik dabar sakome, kad yra unifikuota erdvė visiems spektakliams rodyti, bet pažiūrėkime į pasaulio teatrus - didelius ar mažus, labai dažnai teatras ir jo sienos yra neatsiejami dalykai. Nuo jaunystės, nuo Vilniaus laikų, kai pirmasis padariau mažąją salę Lietuvoje, man mano sienos yra svarbu. O Klaipėdai ypač svarbi erdvė, kurioje dirbi.

Jeigu žmogus gauna didelį finansavimą, jis darosi visiškai nepriklausomas nuo erdvės. Nesakau, jog pinigai nulemia meninę spektaklio pusę, bet, nepaisant to, jie turi nemažą įtaką, ir jeigu aš turiu didelę erdvę ir beveik neturiu pinigų, patys suprantat...

Ar kaip nors pajutote sunkmečio suvaržymus savo kailiu?

Ne, aš jo nepajutau jokiu kailiu, dėl to, kad mes nuo pat pradžių gyvename sunkmetyje. Man atrodo, kad Klaipėdos kultūrai dėmesio skiriama mažokai. Negalima visą laiką kultūrą vesti ant trumpo pavadžio - jai reikia duoti ir šiek tiek laisvės. Kartais nuo kelių tūkstančių litų priklauso labai daug. Pavyzdžiui, tarptautiniam teatrų festivaliui "Šermukšnis" prieš šešerius metus per Jūros šventę vienintelį kartą buvo skirtas beveik protingas finansavimas - festivalis buvo nuostabus. Mes pajėgėm ištempt, nors taupėm išsišiepę, ir klaipėdiečiai akis išpūtė, kaip tai gali būti įdomu. Tas pats yra statant spektaklį. Niekada gyvenime nesiskundžiau dėl pinigų stokos, bet neseniai pasakiau: kodėl kituose teatruose galiu statyti spektaklius, labai lankomus žiūrovų ir nešančius pinigus, o Žvejų rūmuose, savo teatre - ne? Gi aš tas pats Vizgirda ir dirbu su tais pačiais aktoriais. Galiu. Vadinasi, čia ne mano kaltė.

Galvojau, kuo išsiskiria jūsų režisūra. Turbūt makabrišku humoru ir intymumu, kai žiūrovas įtraukiamas, atrodo, visa vyksta su juo pačiu. Kaip tai atsiranda?

Man sunku atsakyt. Aš nemėgstu negyvo aktoriaus scenoje. Man nepatinka, jeigu aktorius atlieka daugybę formalių veiksmų, noriu, kad viskas, ką jis daro, būtų labai gyva, kad teatro žaidimas vyktų šią minutę. Kartais spektaklyje pritrūksta kantrybės penkiems sakiniams, ir matau, kaip jie ištįsta į nuobodų pusvalandį. Tas mažmožis scenoje labai išdidinamas.

Kaip jūs priverčiate aktorių būti gyvą?

Mažiausiai čia tinka žodis "prievarta". Teatras vis dėlto yra žaidimas, jis gyvas, kol žaidžiama. Kai tik aktorius užsideda ant savęs metų ir didelio žinojimo, pasitikėjimo naštą, teatras nuo žiūrovo tolsta.

Režisierius Gytis Padegimas sakė, jog aktoriaus sielos preparavimas scenoje gydo mus, sužadina dvasinę kraujo apykaitą. Jeigu tai žaidimas, tai labai rimtas.

Tas žaidimas ar reiškinys labai rimtas ir keistas. Aktorius scenoje vaidina, kad jam blogai, personažui atsitinka didelės bėdos, jis išgyvena, verkia. Ir vis dėlto pasižiūrėkime genialius kūrinius apie teatrą, kad ir Somerseto Moemo, kuris rašė, jog aktorius verkia kruvinom ašarom, ir eina vidinis monologas: "O, Viešpatie, kaip gerai aš šiandien verkiu!" Man atrodo, kad aktoriaus profesijoje yra tai, ko nėra jokioje kitoje: kuo personažui blogiau, kuo stipresnės aistros žudo, tuo pats kūrėjas geriau jaučiasi, akies krašteliu matydamas save. Įdomus dalykas: aktoriaus profesija - viena ilgaamžiškiausių. Vis dėlto teatras yra žaidimas, didžioji melagystė, kuri tik ilgina amžių.

Klaipėdos dramos teatras šį sezoną pradėjo A. Vizgirdos režizuotu E. Kišono spektakliu "Ei, Džuljeta!", kuriame, be kitų, vaidina Jūratė Jankauskaitė ir Vytautas Anužis.

Kai psichiatro paklausiau, koks jo pacientas įdomiausias, atsakė: "Aš pats." Kokia ta režisieriaus būsena?

Aš mėgstu kitus režisierius, nesu išpaikęs. Mes, lietuviai, turime labai puikių režisierių. Man labai patiko režisierės Ragauskaitės mintys: "Jeigu gerai praėjo spektaklis, aš einu per žiūrovų minią aukštai iškėlusi galvą, blogai praėjo - lendu į pirmas pasitaikiusias duris." Aš elgiuosi lygiai taip pat. O tas sau patikimas... Man yra įdomu dirbti. Man patinka, kai išeina spektaklis, bet jeigu kas galvoja, kad po premjeros grįžęs namo turiu gėlių ir jaučiuosi gerai, klysta, nes režisierius po spektaklio jaučiasi nereikalingu daiktu. Aktoriai džiaugiasi vienaip, žiūrovai džiaugiasi arba piktinasi kitaip, o tu esi tiesiog niekas. Tai ko gi čia džiaugtis?

Kaip, iš kur statant spektaklį atsiranda daugiasluoksnė kūrybinė ir galbūt aukštesnė sąmonės būsena? Ar jaučiatės visiškai laisvas ir be prietarų?

Sakyčiau, kad pakylėta būsena yra tada, kai dirbi ir susišneki su aktoriumi ir kai scenoje įvyksta daugiau, negu tu tikėjaisi. Kai tu sieki tam tikrų uždavinių, ir tas siekimas peržengia tavo norus, tampi liudininku scenos, kurią tau netgi sunku paaiškinti. Turbūt to siekia kiekvienas režisierius, ir nesakyčiau, kad mano spektakliuose tai atsitinka retai: ir "Elektroje...", ir "Ekvus", "Vilčių nemunuose". Kai su žiūrovu nežinia kas vyksta, jis tarsi įelektrina atmosferą. Kai po spektaklio nekomentuojama, kaip Jonukas pamilo Marytę, o spektalis sujaukia kažką viduje. Kai reikia gerai pagalvot, apie ką tas spektaklis. Man labai patinka, kai spektaklis turi daug planų, kai kiekvienas atsirenka kažką sau.

Aš dabar su nerimu žiūriu į visų teatrų madą skubėti, man tai visai ne prie dūšios, o jeigu tai tęsis, man mano profesija pradės nebepatikti. Manau, kad kiekvienas spektaklis turi būti sukurtas. Jeigu režisierius ateina su planeliu rankoje ir gali per tris ar trisdešimt dienų pastatyti spektaklį... Esu ir aš taip padaręs vieną kitą, bet tuo nesidžiaugiu. Nemanau, jog tai yra profesionalumo išraiška; man atrodo, kad teatras yra viena keistų profesijų, kur turi vykti procesas, turintis savo pradžią ir pabaigą. Tada žiūrovai susitapatina su personažais, atranda ką bendro, o nesėdi ir nestebi reginio, kuris įvyko kažkokioj karalystėj, su kažkokiais neaiškiais personažais, su kuriais nėra jokio ryšio.

Kas labiau jus neramina stebint spektaklį: ar pasisekimas, ar kad jūsų akiai viskas būtų tobula?

Aš apie žiūrovą visai negalvoju - jei mano akiai viskas atrodo gerai, tai ir žiūrovui patiks. Aš mėgstu aktorių, veikiantį tarsi čia pat, tarsi pirmą kartą, o ne tarsi pasikartojančiame dublyje. Aš nesikankinu žiūrėdamas savo spektaklius, žiūriu ir po penkiasdešimt kartų, jeigu jie eina gyvai, yra nenuobodūs.

Manau, jūsų profesija yra tarsi apsėdimas. Kaip rašytoja Simona Bovuar sakė: "Diena, kai nerašau, palieka pelenų skonį". Ar užtrenkęs teatro duris, mintis apie jį ten ir paliekat?

Tos mintys sukasi visą laiką, bet negaliu sakyti, kad nemėgstu dykinėti. Aš netikiu horoskopais, bet viename buvo parašyta, kad mano kraujyje yra ugnis ir vanduo, ir tai tiesa. Mėgstu keliauti, žiūrėti į pasaulį, ir nesveikinu žmonių, kurie giriasi, jog atsikėlę rytą bėga, lekia, skuba, o grįžę į namus griūva į lovą. Aš sakau: kvaili. Gyvenimas žmogui duotas kartą, aš netikiu reinkarnacija, kad aš atgysiu; na, žolele - gal... Ir pasaulis yra nepaprasto grožio, mačiau daug šalių ir noriu pamatyti dar daugiau, manau, kad bent valanda per parą turi likti tau pačiam.

Ar kaip menininkas jaučiate savotišką atskirtį nuo bendros populiacijos, na, kad esate kitoks? Gal jūs jautresnis, labiau skaudina kritika?

Turbūt ne. Prie visokių vertinimų aš seniai įpratęs, ar bent jau stengiuosi. Niekada nepriprasiu prie šiurkštumo ir chamizmo. Ir labiausiai - prie savo bejėgiškumo, kai jauti aplinkui vienokią ar kitokią neteisybę ir nieko negali padaryt, nors daužyk galvą į sieną. Tada iš tiesų apsėda labai blogos mintys. Ir labai suprantu lietuvius šiandien, nes aplink daug beviltiškumo ir absurdiško melo. Aš iš viso kartais nesuprantu valstybės, kurioje gyvenu, nežinau, kaip galima suprasti, jeigu suserga vaikas, ir iš tėvų už gydymą paprašoma tiek pinigų, kiek jie neuždirbo per visą gyvenimą. Nesuprantu, kaip galima iš žmogaus reikalauti už butą tiek, kiek jis negauna atlygio. Aš daug ko nesuprantu...

Kokie pozityvūs dalykai jus "pakrauna", kad neišsisemtumėt?

Visų pirma - žmonės. Aš nemanau, kad žmogui daug reikia. Šiandieninė visuomenė pasiklydusi poreikiuose, žmonėms reikia visko. Į gyvenimo saulėlydį atsiras dar vienas rūpestis: o kur visa tai dėti, ką įsigijau? Vartotojiška visuomenė yra šlykšti.

Kai man būdavo labai blogai, nueidavau pas savo specialybės dėstytoją Misiūnaitę. Iš jos tryško tokia išmintis, su ja pasikalbėdavom, ji labai gyvai pasidalindavo tuo, ką skaitė... Ji nedarydavo nieko, kad tave moraliai pakeltų, bet iš jos visuomet išeidavau trokšdamas dirbti ir gyventi. Žmogus žmogui turi padėti, o šiandie pasigendu paprasčiausio dalyko: bendravimo. Kuo daugiau technikos, kuo erdviau gyvenam, tuo sielai vietos mažiau lieka. Kuo tampam greitesni, tuo mažiau laiko.

Ar galvoje jau mezgasi naujo spektaklio apmatai, ar reikia ilgesnio atoslūgio?

Labai įvairiai. Dabar štai bjauriai jaučiuosi. Turiu talentingų jaunų žmonių, bet problematiška jiems atrasti gerą pjesę. Nebūtinai pjesę - gerą kūrinį.

Paradoksas. "Kuo daugiau technikos, kuo erdviau gyvenam, tuo sielai vietos mažiau lieka", - pastebi režisierius A. Vizgirda.

Gemius

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder