Kai abiem sukako po aštuoniolika, buvo pasiruošę pradėti savarankišką gyvenimą. Žinojo, kad neteks išeiti į niekur. Per šias Kalėdas aplankys didele patikima šeima tapusius vaikus ir suaugusius tuose namuose, kuriuose užaugo ir jie, ir svajonių sparnai.
Svajonė - savi namai
Andriaus Jocio gyvenimo tikslai labai paprasti ir aiškūs: turėti nuosavą butą, mėgstamą darbą ir mylinčią šeimą. Ir tie tikri dalykai nėra taip lengvai pasiekiami nuo vaikystės, kai dantukų fėja vietoje iškritusio dantuko po pagalve nepadėdavo saldainio.
Kai pateko į globos namus, jam buvo keturiolika. Kaip daugumos paauglių, greičiau brendo kūnas, o protas ėjo iš paskos, sukeldamas jausmų sąmyšį, norą maištauti.
"Į vaikų namus buvo baisu keliauti, buvau prisiklausęs, kad naktį vyresnieji vaikai neleis miegoti, vogs daiktus, visaip skriaus. Iš pradžių ir negalėdavau užmigti, bet paskui pasirodė, kad nieko saugotis nereikia. Auklėtojai - labai draugiški. "Vėliau išmokau valgį ruošti, tvarkytis su pinigais, savarankiškumo. Tiems, kurie gerai mokėsi, leisdavo pamokas ruošti kambaryje", - sakė Andrius.
Auklėtojos Danutės Janušauskienės rūpestis buvo labai mielas, ji buvo griežta, bet teisinga. Įskiepijo teisingumo jausmą ir savo auklėtiniams.
Jam pačiam gintis taip ir neteko, tačiau kai miesto parke du vaikinai užpuolė jo panelę, - sutramdė juos jėga ir argumentais: "Buvo paprasta; juk sportuoju klube, žiūriu daug filmų apie Rytų kovos menus, amerikietiškas rungtynes." Vaikinas sakė žinąs, kad laimi tas, kuris pasiekia pergalę išmintimi, neišsitraukęs kardo iš makščių.
Andriaus draugė yra iš puikios šeimos, jos tėvai ir giminės pamėgo vaikiną, kartą net pavadino "auksiniu".
Gyvena Andrius išnuomotame bute. Kai užsidirbs savam, viską be vargo įsirengs savo rankomis. Jau nusipirko kelis daiktus ir įnamį turi: vakare lydėdamas draugę sutiko senutę su šuneliu ir prašė jį priglausti. Pagailo.
"Augome būryje, stengėmės nuolat vienas kitam padėti, pastebėdavome, kokie jausmai kuriame kunkuliuoja, išmokome viskuo dalintis. Ir dabar, kai nueinu, vaikai klausia patarimų, kaip gyventi."
Andrius mokosi automobilių elektriko specialybės: kompiuterinė įranga automobilyje, signalizacija, generatorius paklūsta jo rankoms. Ir automobilį jau turi, o teises pavyko išlaikyti iš trečio karto. Jis dar norėtų pakeliauti. Jau yra buvęs Lenkijoje, Prancūzijoje, kur pagal mainų projektą vyko pristatyti Lietuvos kitoms šalims, gyveno šeimose. Pramoko prancūzų, vokiečių ir austrų kalbų.
Andrių kalbinome Edvardo Legecko mini zoologijos sode. Jam čia patinka, penkerius metus leido laisvalaikį. Labiausiai žavisi plėšrūnais. Iš buteliuko maitinęs pienu mažylius liūtukus, auginęs kambaryje, vėliau lauke su jais galynėjosi, kūliais ritosi, ir dabar be baimės eina į voljerą, apsikabina, o tie jam laižo rankas. Juokiasi: "O ko jiems kąsti? Baksteliu į nosį ir paprašau to nedaryti."
Kalbėdamiesi apie ateities planus, vis grįždavome prie esminio klausimo: ar paliko Andriaus sieloje stigmą tai, jog augo ne su tėvais? Jis sakė:
"Kad ir kokie būtų tėvai, aš noriu pas juos. Mes susitinkame. Aišku, savo vaiko niekada nepalikčiau: savo kūnas, kraujas, neįmanoma palikti kažkur, kažkam, dėl kažko... Auklėtojos, kurios yra svetimi žmonės, jautė pareigą žiūrėti, kad mums kas neatsitiktų, kad ko netrūktų. Nors man nereikėjo, kad kas apkabintų, pats susitvarkydavau savyje", - sakė Andrius, kuriam labiau patiko kitus vaikus raminti.
"Aš turiu vieną vaiką, kuris man labai patinka, jį auginau, prižiūrėdavau. Dabar jam jau dešimt metų, atvirai pasikalbame. Myliu vaikus ir vedęs norėčiau turėti berniuką ir mergaitę, nes pats turiu sesę. Sandra dar liko globos namuose, bet yra labai drąsi, greit su visais susidraugauja. Tai, jog mes turėjome vienas kitą, buvo labai geras jausmas", - sakė Andrius.
"Patekau į geras rankas"
Mūsų visuomenėje dar gajūs stereotipai: jeigu žmogus augo valdiškuose namuose, nieko gero iš jo nelauk. Tokiu požiūriu mes patys ir verčiame tuos vaikus jausti atskirtį, būti silpnesnius, labiau pažeidžiamus ir ieškoti draugų gatvėje, kad tik jaustųsi savi tarp savų.
Hermanas Hesė rašė: jeigu vaikas buvo laukinukas, o jo auklėtojai mėgino jame užmušti žvėrį, - tai sykiu vertė jį patikėti, kad jis iš tikrųjų žvėris, tik prisidengęs menku žmogiškumo apvalkalu.
Kai kalbėjomės prie arbatos puodelio, Aušra prasitarė: "Nežinau, kaip nutinka, kad kartais sudėtingo likimo ir anaiptol ne šventų tėvų vaikai užauga gerais žmonėmis, o "gerų" tėvų vaikai - atvirkščiai.
Į globos namus patekau dešimties metų. Čia praleidau aštuonerius metus. Prieš išeinant įvyko stebuklas: direktorei Reginai Milašienei man išrūpinus giminaičio, kurio net neteko pažinti, palikimą, nusipirkau butą. Jeigu ne ji, to nebūtų buvę", - sakė Aušra Deimantaitė, užeinanti į "Ryto" namus pasisemti šiltų prisiminimų.
Iš pradžių buvo labai keista gyventi vienai: įpratusi būti daugybės žmonių apsupty. Visų jų labai pasiilgsta. Mergina mokosi verslo ir paslaugų mokykloje, bus virėja. Globos namuose šis pomėgis, be siuvimo, nėrimo ir aibės praktiškų darbelių, labiausiai lipo prie rankų.
Skausmas ne dėl savęs
"Vaikystėje gyvenau su šeima: broliu, sese ir seneliais. Pirmomis dienomis globos namuose jaučiausi kaip nesava, kaip patekusi į vaikų kalėjimą. Buvau kritiškai nusiteikusi, nežinojau, kur iš viso esu, tik tai, kad tarp žmonių. Bėgant metams pasijaučiau kaip namuose. Kaip galima nepamilti auklėtojų, kurios suprasdavo net tai, kas nutylėta? Aišku, buvo visko, pykčių ir barnių - kaip kiekvienoje šeimoje. Bet susėdę prie arbatos puodelio išsikalbėdavome - draugiškai, ramiai, jautriai. Būta ir apkabinimų. Užtekdavo gero, tikro žodžio, kad gerai pasijustum.
Vaikų būta visokių, negaliu pasakyti, kad visada buvo tik geri, kartais ir nuskriausdavo, bet laikui bėgant jie išnyko, išeidavo, liko tik gerieji", - sakė Aušra, kuriai paskutiniaisiais metais labai įsiminė susitikimai su pranciškonų vienuoliais.
Aušra verkdavo dėl buvusios šeimos: "Kodėl mane paliko?" Paskui pati išsiaiškino, kad ją palikę žmonės buvo dar nelaimingesni nei ji. "Imi jų gailėtis ir užjausti, - ir pyktis išdyla. Net kai atvažiuodavo aplankyti kartą per kelerius metus ir matydavau išgėrusią motiną, - ji vis tiek buvo sava. Tik skausmas dėl jos - dar didesnis nei dėl savęs." Kai labiausiai jos trūko, mergaitė vienumoje išsiverkdavo. O žmonės, kurie buvo šalia, tapo visiškai artimi, išauklėjo ją doru žmogumi: "Kai būni tarp gerų žmonių, ir pats toks tampi."
Pabėgti Aušra nebandė, nes matė, kaip kiti tokiu būdu įgydavo dar labiau slegiančios patirties. Tiesa, vieną naktį ji negrįžo į globos namus, linksminosi su draugais, nes norėjo pajusti laisvės skonį. "Skaudžiausia buvo matyti, kaip dėl manęs sielojosi globėjai, žiūrėti į jų paraudusias akis." Motiniškumo pavyzdys jai visada bus direktorė, kuri aprėpė glėbiu visus.
Mergina prisiminė, kad mokykloje kai kurie mokytojai nemaloniai užsimindavo, iš kokių ji namų, o kiti perdėtai gailėjosi "vargšės", ir ta paguoda tik varė širdperšą.
"Bet daugiau buvo supratingų žmonių", - sakė Aušra. Šiuo metu ji daug laiko praleidžia su draugais, kurie pripildo geros energijos, ir dažnai su jais vyksta į "Minizoo" rūpintis laukiniais gyvūnais...
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą