Gražina: "Kai susitikom, aš kaip panelė, jaučianti savo vertę, iškart pasakiau, kad su vedusiais ir išsiskyrusiais neprasidedu. Prisikalbėjau... Artūras iškart prisipažino turįs dukrą. Vis geriau jį pažindama, labiausiai įvertinau būtent jo tėvišką meilę Jūratei. Taigi ir savo vaikams parūpinau gerą tėvą."
Artūras: "Kai susipažinau su Gražina, buvau išsiskyręs su pirmąja žmona, su kuria nei barėmės, nei narpliojome meilės trikampius, tik abu supratome, jog bendras buvimas kelia įtampą. Atėjo laikas pasikalbėti, ar verta taip gyventi, ir nuspręsti eiti savo keliais, - ne susipykus, o likus gerais draugais. Prisimenu, tada ji man palinkėjo surasti žmogų, kuris mane tikrai mylėtų. Ir jos linkėjimas išsipildė. Aistra nebuvo akla. Peržengęs 35-erius metus, jau supranti, kad buvimo džiaugsmas ir prasmė yra visai kitokie nei trumpalaikių pasimatymų įkarštis. Aš nuo pirmo susitikimo mačiau, kad su Gražina galima eiti per gyvenimą."
Tarp dangaus ir žemės
Pirmasis Gražinos nėštumas nuo pat pradžių buvo komplikuotas. Ją vis išveždavo į ligoninę. Tą lemtingą dieną Gražina su Artūru svečiavosi Vilniuje. Buvo prasidėjusi 23 nėštumo savaitė.
Gražina: "Artūras stovėjo Antakalnio klinikoje už gimdyklos durų ir niekam neleido nuleisti rankų. Jo širdis negirdėjo gydytojos verdikto: "Procesas negrįžtamas", kuris reiškė, jog nėra jokios vilties: "vaisius neišsivystęs". Jo organai negalėjo savarankiškai funkcionuoti.
Tačiau jis... pravirko. Labai silpnai, bet pravirko. Sustojo kvėpavimas, jį reanimavo. Slinko nežmoniškos baimės ir laukimo valandos..."
Artūras: "Aš optimistas, ir tikėjau, kad viskas gali būti gerai. Vaikutis iškart buvo išvežtas į reanimaciją, po valandos mes iš arkikatedros iškvietėme kunigą, ir aš jam išsitariau: "Medikai padarė savo, dabar mes jį atiduodame į Dievo rankas."
Gražina: "Tai buvo tik ilgos mūsų kančių kelionės pradžia. Buvau gyva vien malda. Pasiklioviau Dievu, ir tai mane palaikė. Žinojau, kad prašau stebuklo."
Gražina ir Artūras paeiliui ant savo krūtinės guldydavo vaikiuką, kad šis jaustų jų mylinčių širdžių tvinksnius.
Artūras: "Begalinėmis gydytojų, mūsų pastangomis ir Dievo malone turime sūnų. Praėjo metai ir dešimt mėnesių nuo Artūro gimimo dienos. Visą tą laiką gyvenome "budėjimo režimu". Ir šiandien vieno automobilio bakas yra pilnas: nenumatytam atvejui."
Gražina: "Jeigu manęs kas paklaustų, ko labiausiai norėčiau, atsakyčiau: išsimiegoti."
Dar vienas stebuklas
Tėvai nuolat buvo šalia coliuko, sekė deguonies aparatą, kas tris valandas davė vaikui po keletą lašų pieno - pradėjo nuo 3 gramų. Per tą penketą įtempto nerimo ir skausmo mėnesių Mažrimai patyrė dar ne vieną išbandymą. Taip jau sutapo, jog anuomet Vilniuje vyko tarptautinė gydytojų retinopatų (neišnešiotų naujagimių regos specialistai) konferencija, ir juos lankę medikai kiekvieną dieną sprendė, reikės ar ne operuoti kūdikio akis, nes dėl reanimacijos susidarius didelei deguonies koncentracijai paveikiama akies tinklainė. Nors pagaliau Artūrėliui nebegrėsė aklumas, jam teko operuoti širdies kraujagyslę. Mikrokardiochirurgai susidūrė su unikaliu atveju: tokio svorio paciento jie nebuvo turėję, o dar operuojant reikėjo pajudint żiedlapio trapumo plautuką...
Kai pagaliau trijulė grįžo į naujus, dar neįrengtus namus su naujagimiu, parsivežė ir visą ligoninės įrangą: monitorių, deguonies aparatą, koncentratorių. "Tačiau privalėjome gyventi, nes gyvenimas nesustoja. Darbe kolegos išklausydavo ir suprasdavo, bet su problemomis turėjai susitvarkyti pats", - sakė Artūras. Ir dar tuo metu jie turėjo tik artimiausiems žmonėms žinomą paslaptį...
Artūras: "Tai sunku paaiškinti. Apstulbo ir gydytojai, kai paaiškėjo, kad Gražina, turėjusi išnešioti mūsų sūnų iki spalio pirmos (o jis gimė birželį), rugpjūčio mėnesį pastojo vėl! Mus ištiko šokas. Gydytoja pasakė neturinti nė menkiausio pagrindo patarti nutraukti nėštumą. Nauja gyvybė privalo gimti, kad ir kokia neprognozuojama būtų situacija. Na, o mūsų draugai pasakė tik tiek: "Jūs drąsūs žmonės."
Gražina: "Mes ėjome su vyru per Katedros aikštę, abu sukrėsti, ir... Viešpatie, jis sako: "Aš labai noriu to vaiko..."
Artūras: "Nėščiai moteriai negalima jaudintis. O mums teko toks išgyvenimas: anuomet tris kartus per vieną mėnesį mūsų sūnus buvo nustojęs kvėpuoti, tiesiog visas pajuodo... reanimacijoje jį vėl grąžindavo į šį pasaulį, ir tik tas, kuriam yra tekę patirti jausmą, kai kūdikis užgęsta ant tavo rankų, gali mus suprasti."
Stipri kaip ąžuolas
Gintarė gimė laiku ir stipri kaip ąžuolas. Po mėnesio jai sukaks metukai. Mergaitė nė karto nesirgo.
Artūras: "Ne vaikai suveda žmones, ne jie ir išskiria. Tačiau dėl to, ką mudu išgyvenome, jaučiamės vienu kūnu ir siela.
Kažkas manęs paklausė: "Ar tu nesigaili? Išsiskyrei su pirmąja žmona, sukūrei naują šeimą - ir iškart užgriuvo lavina baisių problemų." Aš atsakiau paprastai: "Džiaugiuosi, kad turiu šeimą, vertinu ją labiau už viską gyvenime. Kaip to gali gailėtis?"
Mes nesijaučiame didvyriai. Šis interviu yra pirmas. Darėme tai, ką turėjome daryti. Meilė visiems trims vaikams - tokia pat didelė, tik Artūriukui reikia daugiau dėmesio. Jam reikia gramais matuoti maistą, minutėmis skaičiuoti miegą, kad užaugtų sveikas."
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą