Matyt, nebuvo taip gerai, kaip iš šono atrodė. Juk tie, kurie išvažiuoja laimės ieškoti svetur, jos nerado gimtuosiuose namuose. Tačiau, kita vertus, mano ir draugės spontaniškas sumanymas susikrauti lagaminus ir važiuoti Anglijon buvo visiška avantiūra, jaunatviška rizika. Iš prigimties esu linkęs į įvairias avantiūras. Kartais jomis džiaugiuosi, o kartais tenka nagus graužti.
Negaliu labai skųstis tuo gyvenimu, kurį turėjau Klaipėdoje. Jis buvo gana nerūpestingas, pakankamai linksmas. Bet palaipsniui šis linksmumas tapo nebelinksmas. Jutau, kad reikia ką nors keisti, o finansinių galimybių nebuvo.
Kodėl būtent į Angliją?
Sėdėjome kartą su Lilija ir dėliojome savo gyvenimėlį. Ir nei iš šio, nei iš to sakau jai: "O kodėl, tarkim, nenuvažiavus mums į Angliją padirbėti?". Lilija ramiai atsakė: "Kodėl gi ne". Susikrovėm daiktus ir išvažiavom. Tikėjomės užsidirbti ir sugrįžti. Neturėjom jokių pažinčių, jokių pasiūlymų, tik du šimtus dolerių. Net nežinojom, kur prisiglausim. Angliją pasirinkome dėl to, kad lengva ją pasiekti.
Iš pradžių gyvenom Londone. Tačiau mums šis miestas nekelia susižavėjimo. Gal būtų kitaip, jei, atvažiavus nereikėtų taupyti, galėtum gyventi prabangiai. Bet kai kasdien suki galvą, kaip prasimaitinti, kaip rasti normalų ir pigų būstą, tai... Šiaip Londoną, aišku, verta išvysti.
Mes į savo avantiūrą žiūrėjome atsakingai. Žinojome, ko atvykome. Per prievartą niekas nelaikė, galėjome bet kurią valandą susikrauti lagaminus ir važiuoti namolio.
Ką dirbote?
Iš pradžių nešiojau picerijos reklaminius lapelius ir mėčiau juos į pašto dėžutes. Gaudavau kelis svarus ir dar picą už ačiū. Tada galvojau, kad tikrai ilgai čia neužsibūsime: užsidirbame, taupiai gyvendami, - ir lekiame į Klaipėdą. Bet netrukus susiradome normalius darbus ir nebenorėjome taupyti. Atsirado noras pakeliauti po Angliją, iš arčiau su ja susipažinti. Šiaip Anglijoje gyvenantys lietuviai neranda laiko pamatyti šalies. Ir, aišku, taupo pinigus. O mes kuklias savo santaupas pradėjome naudoti sielai atgaivinti...
Kompanija, kurioje mes dirbome, atidarė savo skyrių Kembridže. Išvykome ir mes. Geležinkelio stotyje pradėjau dirbti "kofimeikeriu". Pasipuošęs firminiais drabužiais skubantiems keleiviams ruošiau kavą vienkartiniuose indeliuose. Toks darbas manęs visai netrikdė. Į viską išmokau žiūrėti kaip į dar vieną gyvenimo išbandymą.
Tačiau vis dėlto tuo neapsiribojote?
Nusprendėme patys imtis verslo. Tapome nedidelių kavos bariukų savininkais.
Verslo pradžia - bene pati didžiausia mano avantiūra. Nušvilpėme nuo savininkų kelias geras idėjas ir ėmėmės darbo. Su drauge, kuri man yra ne tik gyvenimo, bet ir verslo partnerė, išdrįsome smarkiai surizikuoti. Investavome visus uždirbtus pinigus, kurį laiką atsisakėme pramogų.
Paradoksalu, bet Anglijoje pradėti verslą svetimšaliui - nuostabios sąlygos. O Lietuvoje mano visi bandymai subliuško kaip muilo burbulas. Anglijoje tapau verslininku per penkias minutes, namuose to negalėjau padaryti ištisus metus.
Pradėjome nuo mažo kavos bariuko, o dabar jau turime du, planuojame įsigyti dar du. Ir iki šiol mudu su Lilija nelabai suprantame, kaip mums taip pasisekė.
Verslas - Anglijoje, namai - Klaipėdoje?
Kembridžo priemiestyje nuomojame didžiulį namą su nuostabiu sodu. Dabar dienas leidžiame taip, kaip norime. Atsikeliame ryte, nuvažiuojame (nors ėjimo - penkios minutės) į kurį nors savo bariuką ir pasiimame kavos. Grįžtame namo, internete skaitome lietuvišką spaudą. Esu nusipirkęs sportinį katerį, tai dabar turiu bent kuo užsiimti. O Lilija iki pietų bando rasti šimtą tūkstančių priežaščių, kad nevažiuotų į sporto klubą. Jeigu randa, lieka namuose arba įgyvendina paslėptas svajones parduotuvėse. Dažnai keliaujame, norime kuo daugiau pamatyti, susipažinti ne tik su Anglijos miestais, bet ir su kitomis valstybėmis. Tačiau kai tik turime progą, atvykstame į Klaipėdą. Džiaugiuosi, kad draugai mūsų nepamiršta, noriai susitinka ir bendrauja.
Liksite Anglijoje visam?
Ne, neketiname. Susitvarkę verslo reikalus, apsistosime Klaipėdoje. Jau ir būstą turime įsigiję, pradėsime interjero tvarkymą. Šį kartą sugrįžę dar spėjome nusipirkti prabangų automobilį, kuriuo važinėsime Anglijoje.
Su televizija atsisveikinai?
Pramogų pasaulis - jau praeitis. Tačiau apie televiziją to nepasakyčiau.
Su didžiule nostalgija prisimenu tuos laikus, kai dirbau "Baltikume". Vladas Straupas - ne tik mano didysis mokytojas, jis iki šiol stebina mane savo įžvalgumu bei profesionalumu.
Giliai širdyje puoselėju televizines ambicijas. O kaip bus realybėje, matysime, kai tapsiu vėl klaipėdiečiu.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą