Arūnas Eimulis: "Noriu kurti, o ne šlietis"
Arūnas Eimulis: "Noriu kurti, o ne šlietis"

Vos perkopęs per trečią metų dešimtį, jis tvirtai paneigė mažiausiai du stereotipus: kad menininkas turi būti alkanas ir kad Klaipėdoje jaunam žmogui nėra ką veikti. Alternatyvaus kino meno mėgėjai gerai žino jo režisuotus trumpojo metražo filmus, o neseniai pasirodęs muzikinis vaizdo klipas nustebino ir tuos, kurie dar negirdėjo šios pavardės: Arūnas Eimulis.

Prisistatykite tiems, kurie jūsų nepažįsta. Kas jūs?

Arūnas, - šypsosi. - Kuriu filmus.

Jūsų darbų vizitinė kortelė?

Paskutinis darbas - muzikinis vaizdo klipas "Super Ladygirl" Gerai Gerai ir Kamilės Kielaitės - Kami duetui. Iš ankstesnių paminėčiau trumpo metražo filmus "Super M nuotykiai" ir "Pašteto brolija".

Kiek jums metų ir ką dar išskirtinio nuveikėte per savo amžių?

32-eji. Per tą laiką sukūriau savo įmonę. Gaminame vaizdo produkciją - reklamos klipus, TV vinjetes, prezentacinius filmus, muzikinius vaizdo klipus. Išmanau daug šios srities aspektų: kompiuterinę grafiką, montavimą, filmavimą, šviesos ir garso subtilumus...

Kas jūsų komandoje?

Mano komandoje visada yra operatorius Donatas, su kuriuo esame pažįstami nuo studijų laikų - abu mokėmės Kauno technologijų universitete. Tada su internetine kamera pradėjome filmuoti tokius namudinius kovinius filmukus, nuo to viskas ir prasidėjo. Iki šiol dirbame kartu.

Gimėte ir augote Klaipėdoje?

Taip, prie "Vėtrungės".

Kuo ypatingas šis rajonas?

Jis šalia marių. Kai degė Kuršių nerija, pamačiau savo akimis pro langą. Bėgom su "chebra" žiūrėt.

Ką prisimenate apie mokyklą?

Lankiau "Ąžuolyną", neblogai mokiausi. Ką prisimenu? Kad geri buvo mokytojai. Ypač Juozas Kukulskis, matematikas, ir informatikas Andrius Gumuliauskas. Jis ir sudomino kompiuteriais. Atsimenu, kompiuterių tada buvo per mažai, o norinčiųjų prie jų prisėsti - per daug. Tai jis nuvydavo visokius prielipas ir pasodindavo mus, nes mes rimtesniais dalykais užsiimdavom, - šypsosi.

Šunybių krėsdavote?

Vieną kartą mano draugas tokį nešvankų skelbimą parašė, padirbo direktorės antspaudą, parašą ir abu jį pakabinom stende. Mus labai greitai demaskavo, gavome papeikimus ir prieš visą mokyklą buvome sugėdinti.

Atgailaujate?

Nelabai. Nieko čia tokio.

Į kino teatrus mėgdavot vaikščioti, kai buvote vaikas?

Taip, žinoma. "Vaidila", "Vaiva"...Tarybiniais laikais ypač bėgdavom užsieninių filmų žiūrėt, nes jų retai parodydavo. Geriausiai prisimenu "Mano prieše" ir indų filmą "Disko šokėjas" - per jį net apsiverkiau. Gal dešimties metų buvau.

Jūsų mėgstamiausias animacinis filmukas?

"Lobių sala". Tai rusiškas filmukas, kurį ir dabar dažnai pažiūriu. Pagal dabartinius animacijos standartus jis yra puikus. Animacija - neatsiejama mano darbo dalis.

Piešiate?

Taip, dabar dažniausiai kompiuteriu. Ranka - kai dovanų reikia kam nors... - juokiasi.

Taupus variantas.

Ir nuoširdus. Ir žmogui dovana, ir man smagu - visi patenkinti.

Artėja Kalėdos - laukia daug darbo. Kodėl nestudijavote dailės?

Kompiuterinė inžinerija universitete nebuvo mano pirmas pasirinkimas. Visada mėgau piešti, baigiau Adomo Brako dailės mokyklą, vis piešdavau per pamokas, sėdėdamas paskutiniame suole, ir mokytojai labai nustebo, kad įstojau į informatiką, o ne į piešimą. Bet aš iš tiesų norėjau studijuoti dizainą Klaipėdoje, tik nepriėmė.

Jūsų tėvai turi menininko gyslą?

Tėčio sesuo, kuri užima aukštas pareigas VST, visą gyvenimą piešia. Bet tėtis neleido jai studijuoti dailės, sakė - nepraktiška.

O koks mamos talentas?

Spręsti problemas. Greitai priimti sprendimus.

Matematikė?

Buhalterė. Su matematika labai susijusi, beje, kaip ir aš. Kinas irgi matematika. Scenarijuje meno yra tik dalis.


Kas, be kino, jus dar traukė vaikystėje? Šokiai, dainos?

Viskas, išskyrus šokius ir dainas. Manęs tėvai nevertė jų lankyti, leido pačiam rinktis, tad aš sportavau - mėgau kovines šakas, karatė, krepšinį, futbolą, žodžiu, viską, ką mėgsta berniukai.

O knygas?

Protestavau prieš viską, ką versdavo daryti. Neskaičiau, nes mokykloje versdavo skaityti ir atgrasė. Dabar jau savo noru skaitau.

Jūsų naujas muzikinis klipas su jūros vaizdais ir kendo kovotojais sulaukė daug dėmesio ir pagyrų. Kokia jūsų nuomonė apie Lietuvos muziką?

Puiki. Lietuvoje yra daugybė nuostabių muzikantų, tik jie neturi galimybių pragyventi iš savo muzikos. Per maža auditorija, ir ta pati pasidalijusi pagal muzikinį skonį. Didžiausia dalis - "popsas". Kad galėtum maksimaliai atsiduoti muzikai, turi normaliai gyventi iš jos, o tokią galimybę turi tik popmuzikantai, kurie orientuojasi į plačiąsias mases.

Ko jūs klausotės savo automobilyje?

"Opus-3".

O mėgstamos grupės, atlikėjai?

Tas pats Vilius Gerai Gerai, kuriam dabar filmavau naują muzikinį klipą, jo muzika man tinka. Patinka "Golden Parazyth", jie vilniečiai, "Driezhas" - klaipėdiečiai. Mamontovas - klasika.

O kaip apibūdintumėte savo muzikinį skonį?

Man patinka gudresnė, gilesnė muzika, labiau rokas. Nemėgstu kraštutinumų. Be to, man muzika neatsiejama nuo vaizdo.

Profesija uždeda antspaudą. Viską siejate su vaizdu?

Kai būna sunki darbo savaitė, visur matau, ką dar būtų galima nufilmuoti...

Ar Klaipėda palanki kino kūrėjams?

Ne. Visa industrija Vilniuje. Bet man asmeniškai smagiau kurti ką nors savo, kad ir tokio nedidelio, negu šlietis prie didelių.

Be to, čia nėra konkurentų.

Atsiranda daug neblogai filmuojančių jaunų žmonų, jie gerai "varo", gražu žiūrėt. Bet rimčiau filmais neužsiima.

Rimčiau užsiimat jūs vienas?

Buvo toks klaipėdietis Titas, jis studijavo Paryžiuje, dabar gyvena Vilniuje.

Jūs žadate dar studijuoti?

Labai norėčiau studijuoti kino režisūrą. Kai atsiras galimybė, būtinai tai padarysiu.

Kodėl negalite dabar?

Dar nesu tam pasiruošęs finansiškai. Aš norėčiau mokytis užsienyje, Londone. Anglijoje stipriausias kinas Europoje. Norėčiau pasimokyti iš stiprių kino specialistų, sėkmingų. Pas mus kino menas dar jaunas.

Kokį pasaulio kino režisierių norėtumėte stebėti jo darbo vietoje?

Brolius Koenus. Jų kino kalba ypatinga. Tai visa kino mokykla, visi jau egzistuojantys kino principai plius naujovės. Koenai yra vieni iš tų retų režisierių, kuriančių eksperimentinius aukšto biudžeto filmus. Tokia rizika labiau būdinga nepriklausomam kinui.

Kas jums didžiausias kino autoritetas Lietuvoje?

Emilis Vėlyvis. Tai žmogus, pastatęs pirmą filmą Lietuvos kino istorijoje, kuris atsipirko finansiškai. Visi kiti be išimties buvo nuostolingi. O jis padarė ir neliko alkanas. Netrukus pasirodys irgi pirmas Lietuvos istorijoje tokio kalibro jo trileris su žvaigždėm iš pasaulinės kino industrijos. Jame vaidina britų aktorius Vinis Džonsas (Vinnie Jones) - Holivudo žvaigždė iš filmo "Lok, stauk arba šauk" (rež. Gajus Ričis (Guy Ritchie)) ir kitos pasaulinio garso kino žvaigždės.

Jeigu turėtumėte tokią galimybę, ką jūs pasikviestumėte į savo ilgo metražo filmą?

Alą Pačiną, Džonį Depą, Dikapriją, De Nirą...

Tik vyrus?

Žinoma, ne. Ir moteris. Bet dabar taip greitai į galvą neateina jokia pavardė.

Su kuo jums asocijuojasi moteriškumas?

Kine ar realiame gyvenime?

O kine ne kaip gyvenime?

Ne viskas, kas turi poveikį realiame gyvenime, turi poveikį ir ekrane.

Jums asmeniškai.

Gležnumas. Tai, ką reikia saugoti, globoti, kuo norisi rūpintis. Gyvenimo džiaugsmas, kai turi kuo rūpintis, kai esi reikalingas.


Moterims patiktų... Nuo ko prasideda jūsų diena?

Nuo filmavimo technikos naujovių peržiūros internete.

Kitaip sakant, atsibundate - ir iškart prie "kompo"?

Taip. Pusryčiai po to. Toks jau mano rytinis ritualas. Privalau domėtis naujovėmis, nes turiu atlaikyti konkurenciją. Be to, man tai patinka. Tiesa, neseniai atradau dar vieną malonumą - konstruoti. Susikonstravau kameros stabilizatorių.

Čia jūsų išradimas?

Ne išradimas, bet naujos technologijos pritaikymas. Tokias konstrukcijas tik pradeda gaminti, o aš jau kurį laiką turiu susikonstravęs, - šypsosi.

Artimiausi jūsų kūrybiniai planai?

Pilnametražis filmas. Jau puoselėjam idėją ir jau yra žmonių, kurie nori prisidėti prie jos.

Turite galvoje - finansiškai? O į kurias duris reikia belstis?

Didžioji Lietuvoje pastatytų filmų dalis yra finansuoti valstybės. Kultūros ministerijos ir fondų.

Paprašai - ir duoda?

Mano filmukai pasirodė visuose didžiuosiuose Lietuvos festivaliuose - "Scanoramoje", "Kino pavasaryje" ir kt., perėjo pasaulio ekranus - Kanadoje, Ispanijoje, Italijoje, Vokietijoje, netgi Sibire. "SuperM nuotykiai" Didžiojoje Britanijoje pateko į geriausių filmų dešimtuką iš kelių tūkstančių. Tai ne tik padrąsina, paskatina, bet ir suteikia mano asmeniui patikimumo. Tie, kurie skirsto pinigus, linkę juos duoti į patikimas rankas.

Arūnai, jūs paneigiate du stereotipus: kad meninininkas turi būti alkanas ir kad jis privalo išvažiuoti iš Klaipėdos.

Niekas neturi būti alkanas. Žinoma, kad už meną moka tik labai maža žmonių dalis, ypač Lietuvoje, kuri yra tik besivystanti šalis. Žmonės pirmiausiai tenkina pagrindinius poreikius - maistas, pastogė, išsilavinimas, bendravimas, tik paskui menas. Bet aš tikiu, kad ir pas mus meno poreikis didės.

Ką turi žinoti, mokėti, daryti menininkas, kad gyventų sotus?

Aš nežinau, ką reikia ir ko nereikia daryti, galiu tik pasakyti, ką aš dariau. Kai studijų laikais pasiėmiau kamerą ir pajutau, kad man tai patinka ir noriu tai daryti, supratau ir kitą dalyką: kad iškart pasiskelbti režisieriumi būtų savižudybė. Todėl susiradau sritį arčiausiai kino, kuri mane maitins. Reklamų kūrimas - panašus procesas.

Reikia pačiam save finansuoti, kad galėtum daryti tai, kas patinka?

Ir gana ilgą laiką. Kai baigiau mokslus, mano galimybės atrodė visiškai miglotos. Tuo metu vaizdo produkcijos srityje buvo visiškas vakuumas, realus uždarbis buvo tik televizijoje, kur transliacija be proto brangi. Nebuvo interneto, kur gali savo darbus reklamuoti už dyką arba pigiai.

Metus dirbau televizijoje "Balticum", paskui trejus metus Vilniuje, privačioje reklamos gamybos studijoje. Pasilikdavau po darbo, nes daug ko turėjau išmokti. Galiausiai supratau, kad noriu kurti savo verslą. Nebuvo taip lengva ir paprasta, kaip tikėjausi. Tuo metu dar užkrito krizė, bet išgyvenom. Dabar jau lengviau, darbo tikrai yra ir jo tik daugės. Ir specialistų yra mažiau negu reikia.

Kiek laiko prireikė įsivažiuoti verslui?

Man - penkerių metų.

Nedaug.

Tikrai? Kai žinau, kiek per tą laiką teko pavargti, man taip neatrodo, - juokiasi.

Koks dabar jūsų darbo ir poilsio santykis?

Jau artėju prie 50 ir 50. Anksčiau, žinoma, tas skirtumas buvo poilsio nenaudai.

Kaip poilsiaujate?

Sportuoju. Vasarą - krepšinis, žiemą - stalo tenisas. Vasarą - kelionės, žygiai su baidarėmis, žiemą - snieglentės.

Kur randate sniego?

Plungėje įrengė naują trasą, sėdam į mašiną ir nuvažiuojam.

Ką reiškia "Sublimuojanti metamorfozė"?

Jūs čia apie mano filmo pavadinimą? - juokiasi. - Juo norima pašiepti žmones, kurie stengiasi išsiskirti ir būti geresni už kitus ne savo darbais, o poza, forma ir gudriais žodžiais.

Į ką žiūrit rimtai?

Į viską. Į darbą. Į poilsį. Rimčiausiai - į savo filmus.

O nerimtai?

Į viską. Labiausiai - į save, kuris į viską žiūri rimtai, - juokiasi.

Sidebar placeholder