- Kai Tarybų Sąjungoje ėmė mažėti gimstamumas, Brežnevas susirūpino. Nutarė išsiaiškinti, kas dėl to kaltas. Sukvietė į Vilnių akušerius-ginekologus iš visos plačiosios tėvynės. Bet kai išsiaiškino, jog priežastis nėra "nepakankamas" mūsų darbas, skyrė gimdyvėms mokamas dekretines atostogas, vienkartinę 20-ies rublių pašalpą. Ir tai davė resultatų: vienais metais mūsų gimdymo namuose gimė 5 000 kūdikių! - prisimena Vytautas Rauba, Klaipėdos miesto ligoninės Akušerijos-ginekologijos departamento Nėštumo patologijos skyriaus vedėjas, kalbėdamas apie tuos laikus su kolege Romualda Butkuviene, šio skyriaus slaugos administratore.
- Vos gimę kūdikiai būdavo atskiriami nuo motinų. Maitinimas vykdavo pagal planą, nustatytomis valandomis, organizuotai. Naugagimių "kolektyvai", po dvylika viename vežimėlyje, būdavo vežami motinoms maitinti, o po to parvežami, - pasakojo ponia Romualda. - Taip, gimdyvės pailsėdavo, tačiau visa tai priiminė kareivinių rutiną. Nuo gimimo dienos vaikai buvo "auklėjami" kolektyvizmo dvasia.
Tėveliai bergždžiai verždavosi į gimdymo namus, žmonos prie langų prikišdavo kūdikius, nuleisdavo virves, ir jomis užsitraukdavo siuntinius. Savo atžalas stiprioji lytis išvysdavo tik po savaitės. Kad kūdikių nesupainiotų, jie turėjo net keturis "pasiukus": vieną ant rankytės (su motinos pavarde ir gimimo data), svorio pasą, per liemenį sujuostą skiautę su įrašu ir dar vieną - prie lovytės. Kūdikiai būdavo gan tampriai suvystomi į tokį vokelį: šešerius vystyklus iš marlės ir flanelės, o kartais audinio trikampis uždengdavo ir veidelį. Taigi piliečiai nuo mažens buvo suvaržyti...
Medikai prisimena populiariausias dovanas: saldainiai "Asorti", gvazdikai, degtinės butelis. Gydytoja R. Butkuvienė yra gavusi servetėlių ir deficitines puskojines.
Ligoninėje, kitaip nei parduotuvėje ir kirpykloje, aplink partinių šulų žmonas nebūdavo šokinėjama. Na, o operacinės technika buvo dar ir dabar naudojamos prieš 200 metų išrastos akušerinės replės. O pagrindinis įrankis - gydytojo rankos.
Vytautas Rauba prisiminė, kaip maždaug septintojo dešimtmečio pradžioje ligoninėje gimė pirmieji mulatai: lietuvaičių studijų Maskvos Lumumbos universiteto vaisius. Spauda tuomi nesusidomėjo. Prisimena ir 200 000-ąjį kūdikį, gimusį apie 1987-uosius metus, nes miesto Vykdomasis komitetas pageidavo, kad jubiliejinio kūdikio abu tėvai būtų komjaunuoliai ir dar susiję su jūra (tėvas - jūreivis), o seneliai - ne kokie rezistentai.
Klaipėdos gimdymo namų sienas puošdavo Gegužės 1-osios ar Spalio revoliucijos plakatai, bet šioje įstaigoje, sako, nekabojo kitose ligoninėse įprastas užrašas: "Lankytojai su lagaminais ir kaliošais neįleidžiami".
Laivyno "žensovetas"
Buvęs tolimojo plaukiojimo kapitonas Ričardas Lučka prisiminė, jog prie laivininkystės bendrovės klestėjo "moterų taryba" (žensovetas), kuriame aktyvios partietės spręsdavo buitinius klausimus. Vieniems jūreiviams skirdavo deficitinių prekių, čekių apsipirkti "boninėse", kitus auklėdavo ir neleisdavo klaidžioti "į kairę".
Dantistams jūreiviai, sako, nešdavo kavos dėžutę arba "kalgotkes". Kartą, kai tarybinis prekybos laivas stovėjo Kuboje, o jūreivių žmonos, gyvenančios kranto apartamentuose, laukė atnešant vandens skalbti, viena moteriškė, pamaniusi, kad atėjo kaimynė, atidarė juodaodžiui vandennešiui duris - nuoga ligi pusės. Šitaip šiurkščiai pažeidusią tarybinės moters etikos taisykles dailiosios lyties atstovę, žinoma, apsvarstė partijos komitete.
Ta pati procedūra ištiko jūrininką, kuris, vienoje Kubos parduotuvių pavadintas "sovietiko", leptelėjo: "Mes - lietuviai"...
Smulkus grobstymas ir trispalvė karamelė
Ponia Valentina Urbaitienė dešimtį metų išdirbo saldainių fabrike pamainos meistre. Čia gaminamos karamelės garsėjo visoje TSRS. Darbininkes, kad šios neišneštų kondensuoto pieno ar saldainių, apčiupinėdavo sargybinės - nuo liemenukų iki pantalonų. Visgi "smulkus grobstymas" vyko, tačiau į "savus", nešančius valstybės gerą, milicija žiūrėjo pro pirštus. Būdavo, Valentiną draugiški milicininkai ir iki namų parveždavo, pamainai pasibaigus pirmą nakties.
Visi, atėję žygiuoti ir nešti transparantus šventinėse demonstracijose, gaudavo po penkis rublius: už tiek galėjai visą vakarą ūžti "Neptūne", nueiti į šokius kultūros rūmuose arba "Trinyčiuose". Karininkų namuose rinkdavosi tik senmergės.
Sykį, prieš Vasario 16-ąją, rankomis kaip tešla minkoma tąsi karamelės mąsė konditerėms atsitiktinai susislėgė trimis spalvotais sluoksniais: geltona, žalia, raudona. Viršininkas įdūkęs liepė sunaikinti visą produkciją.
Ponia Valentina, dešimtį metų laukusi eilėje buto, jo taip ir negavo. Moteriai buvęs pripaišytas "išeikvojimas", tad tekę palikti šį darbą.
Žirneliai - tik šermenims
Vėliau P. Valentina įsidarbino "Jūratės" restorano konditerijos ceche. Čia, kaip ir kitur, žmonės laukdavo talonų baldams, patalynei... Žirnelių ar kavos gaudavo tik šermenims ir vestuvėms.
Talonai būdavo ir "šliūbiniams" žiedams. Bufete taip pat galėjai gauti deficitų, bet - su antkainiu. Žuvies parduotuvėje "Delfinas" jūreivių miesto gyventojai gaudavo tik konservų, kartais - šaldytos žuvies. Vis dėlto Kūčioms žmonės kažkaip "susiveikdavo" silkės. Jūreivis, pusmetį išbuvęs reise, neturėjo teisės žuvies galvą namo parsinešti; verčiau tonas atliekamos žuvies liepdavo suversti už borto.
Ponios Valentinos vyras Romualdas Urbaitis, šaldymo įrenginių mechanikas, plaukiojęs DŽTŠ (didysis žvejybos traleris - šaldytuvas) ketverius metus neišlindo iš jūros, kad sutaupytų 11,5 tūkstančio "Moskvičiui". Dauguma jūreivių nori nenori būdavo spekuliantai: tai "barachlyne" parduos bonus, tai "Albatroso" parduotuvėje įsigytą "bolonkę" (striukę)...
Chna ir proščai, molodostj
Kai kurios jūreivių žmonos (moriačkos) persirengdavo penketą kartų per dieną - puošdavosi "importu" eidamos parduotuvėn ar nešdamos šiukšles. Buvo madingas kremplenas ir, žinoma, blondinės: plaukus dažydavo "Chna", "Basma", plaudavo skystu muilu arba žibalu. Eilinė moteris avėjo išverstus veltinius, vadintus "Proščai, molodostj".
Linksmuolis Romualdas prisimena, jog sovietinės prekybos uosto prostitutės, vadintos "16-ąja divizija", buvo neprieinamos paprastam jūreiviui. Tik užsieniečiams. Jos buvo prasilavinusios, mokėjo anglų kalbą, puošėsi nežmoniškomis šukuosenomis ir "veidrodiniais" batais-kojinėmis arba su platforma. Į restoranus įvesdavo savo pažįstamus, kažką pašnabždėjusios durininkui. Šie dažniausiai buvę saugumiečiai.
Obuchaesas ir nacionalistai
- Iki 6-ojo dešimtmečio lietuvis neturėjo šansų prasimušti ne tik iki kapitono, bet net iki vyresniojo mechaniko, - prisimena ponas Romualdas. - KGB apsisiuostydavo, ar į jūrą einančių kadrai neturi net tolimo giminaičio Amerikoje, kur palaidoti jo tėvai ir seneliai (neduokdie, Sibire). Laivuose buvome izoliuoti kaip kalėjime: zampolitas po reiso apie kiekvieną jūreivį surašydavo bylą: papasakojai netinkamą anekdotą - sudie, viza!
Kai jau Valentina vadovavo Girulių bareliui, kur kepė viščiukus, ir kaitė skanią kavą (gandas greit pasklido ir prie baro nusidriekdavo poilsiautojų eilės), į vadinamąjį "juoko kambarėlį" arba banketinį įsiprašė saugumietis. Pasuko kalbą apie tai, jog čia užeina visokių žmonių, tai jeigu "tovarišč" Valentina su juo bendradarbiautų - nematytų savo bare jokio "obuchaeso" (otdel s borboj chiščenija sovetskogo imuščestva). Ji atsakė, kad tėra motina, žmona ir boba, o jeigu koks antitarybinis elementas mėgintų kastis po sistemos pamatais, tai kaipmat praneštų kam reikia...
- Beje, prisimenu, kaip vaikystėje su tėvais vaikščiojome Palangoje ir pamatėme ant "Eglės, Žalčių Karalienės" skulptūros besikarstančius rusus. Jie sakė: "My - liubiteli iskustva". Mano mama neišlaikė: "Skatiny vy, ne liubiteli!". Tuomet mums teko greitai sprukti nuo milicininkų, nes turistai ėmė rėkti: "Nacionalisty!"...
"Dantistams jūreiviai kyšio nešdavo kavos dėžutę arba "kalgotkes", - mena Ričardas Lučka
Ponia Valentina, dešimtį metų išdirbusi saldainių fabrike ir visą tą laiką laukusi buto, jo taip ir negavo. Jos vyras Romualdas sako, jog tarybiniais laikais lietuviui jūrininkui prasimušti bent iki mechaniko nebuvo jokių šansų... Sauliaus Stonio nuotr.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą