Balys Juškevičius: "Dvasininko ir aktoriaus profesijos daug kuo panašios"

Ar tokio gražaus amžiaus sulaukęs vis dar gyvenate teatru?

Dieną ir naktį. Mąstau, lyginu praeitį ir dabartį, juolab kad Klaipėdoje vyksta šioks toks teatrinis gyvenimas, ir į jį reikia reaguoti. Ir Dramos teatras turi didelių problemų, ir Muzikinis nenurimsta, yra apie ką pagalvoti.

Lyginti labai sunku; laikai iš esmės pasikeitė, kultūros samprata ir fonas atsiliepia teatro darbui. Kaip teatro vadovas jaučiau, kad žmonės eidavo į teatrą kažkokio efekto, kokio niekur kitur nepatiria. Anuomet teatras buvo labai daug dalykų užšifravęs, jie atsiverdavo tik gerai apgalvojus potekstę. Man atrodo, dabar teatras įgavo daugiau pramoginio pobūdžio: ateiti į teatrą, save parodyti yra mada. (Režisieriaus žmona ponia Janina įsiterpė, jog paskutinysis jų aplankytas spektaklis buvo O. Koršunovo "Kelias į Damaską". - Aut. past.).

Kuo Dzūkijos bernioką iš Nedzingės kaimo patraukė teatras?

Apie mano praeitį yra išleista knyga "Teatro šviesose ir šešėliuose". Mokiausi pas labai dorus mokytojus. Buržuazinėje Lietuvoje kultūra ir mokykla buvo gana tolokai viena nuo kitos, bet mano laimė, kad mano mokytojai labai didelį dėmesį kreipė į mąstymo lavinimą, buvo aukštos kultūros, puikiai dainavo, išmanė vaizduojamąjį meną, daug dirbo saviveikloje. Nuo mažų dienų buvau spektaklių sufleris, o kai paūgėjęs nuvažiavau į Kauną mokytis amatų mokykloje, buvau artimas dramos teatrui. Bendraminčius vesdavau į spektaklius - tam tiesiog pabėgdavome iš pamokų. Buvo garsių spektaklių, kurių dabar nėra repertuare, kaip "Vincas Kudirka". Mokiausi medžio apdirbimo, bet iš manęs neišėjo meistras. Labai neilgai dirbau žaislų fabrike.

Kaip jūs 1942 metais atsidūrėte Vilniaus dramos studijoje pas režisierių Romualdą Juknevičių?

Buvo toks metas, kad su šešių klasių baigimo pažymėjimu buvo renkamas jaunuolių, norinčių baigti gimnaziją per keletą mėnesių, kursai. Garsusis Juknevičius vedė teatro pamokas. Aš pas jį nevaidinau, tada buvau per jaunas ir per kvailas. Daug vėliau, kai R. Juknevičius atvažiuodavo į Klaipėdą, teko vaidinti jo spektakliuose.

Kodėl jums ypač lipo komiški vaidmenys?

Priežastis, matyt, ta, kad aš smulkus žmogus, nedidelis, vikrus, ekspansyvus, tai artima komedijai, o ne dramai. Gustaičio pastatytame "Laisvajame vėjyje" vaidinau labai linksmą jūrininką Pilypą, krečiantį juokus. Žiūrovai labai juokdavosi, buvo mizanscenų, kad tiesiog staugdavo, ypač jaunimas.

Anot J. Juškevičienės, Balys ją, mokytoją, įsimylėjo kaip aktorę, jai vaidinant viename spektaklyje. AMPLUA. B. Juškevičiaus tipažą ypač "mėgo" komedijos, kuriose jis sukūrė ne vieną sėkmingą vaidmenį.

Kaip jautėtės, atvažiavęs į Klaipėdos dramos teatrą?

Pirmieji įspūdžiai buvo prasti. 1945 metais, po karo, čia buvo labai daug griuvėsių, nebuvo švarių aikščių ir eiti geležiniu tiltu buvo pavojingas, nes jis buvo sudaužytas.

Nuo pat teatro kūrimosi buvo aktorius Vytautas Kancleris, Ratkevičius, vėliau - Elena Bindokaitė, Potencija Pinkauskaitė, Petronėlė Vosyliūtė.

Paklausiu jūsų žmonos; ar jūs - taip pat aktorė?

Mokytoja. Bet jis mane įsimylėjo kaip aktorę. Mokytojų seminarijoje vaidinau spektaklyje "Jaunoji gvardija", įbėgau į sceną šaukdama: "Vanią suėmė!". Pritrenkiau jį nuoširdumu. Balys buvo labai romantiškas, po langais dainuodavo serenadas, jis labai geras žmogus.

Pirmasis spektaklis Klaipėdos dramos teatre buvo "Eglė, Žalčių karalienė". Anuomet nebuvo garso aparatų nei magnetofonų, bet aktoriams pavyko išgauti perkūno grumėjimą, bangų mūšą ir žaibus - elektra, vartant smėlio dėžes, daužant skardą...

Buvo palyginti kuklios dekoracijos: fone buvo jūra, ošianti tiek, kiek orkestras padėjo, pasirodydavo kraujo puta, šone - medžiai. Bet jaudino žmogaus likimas. Publikai labai patikdavo šis spektaklis, nes tuo metu vyko žmonių trėmimai, išsiskyrimų, pražūties, išdavystės tema buvo labai opi. Aš vaidinau Eglės tėvą.

Ką jums reiškė persikūnijimas?

Kai visa esybe pasineri į mėgstamą, laukiamą darbą, į kurį tavo širdis linksta, kai suvoki savo vietą, savo esmę, nėra sunku. Mistikos čia jokios. Persikūnijimas yra įėjimas į kitą žmogų savo dvasia ir kūnu, tai yra prigimtyje. Netgi gudrus šuo, ir tas moka taip puikiai pavaidinti, kad visi juokiasi, tad žmogui juo labiau negali būti sunku, nes jis tame mato prasmę, pašaukimą. Girdi publikos juoką ir verksmą, atodūsius, ir tai dar labiau užveda. Labai svarbu yra reakcija.

Kai grįždavote namo, ar pavykdavo nusimesti vaidmenį kaip svetimus marškinius?

Po spektaklio man atrodydavo, kad visa tai buvo ne mano... Aš einu namo - laisvas pilietis, žinau, rasiu vakarienę, vaikus, gal susibarsiu su žmona. Tai du pasauliai: tai, kas vyksta scenoje, ir kas - fantazijoje, paprastame gyvenime. Svarbu, ko aktorius atėjo į sceną: ar sielą savo parduoti, ar buvo tik praeivis.

Kuo aktorystė praturtino likimą?

Nugyvenus šitokį amžių, man atrodo, kad aktorius yra vienas iš tų didžiųjų kultūros sraigtų, kurie padeda daugeliui kitų įsisukti į kultūrą, meno procesą. Jauti, kad tai, ką atiduodi, grįžta tau iš gyvenimo. Aktorius nedingsta išėjęs į gatvę. Vaidinau Platoną, gydytoją, kuris padėjo žmonėms karo metais, ir jo vaidmuo man buvo nepaprastai svarbus, žmogiškas, o paskui pats patyriau daug žmogiškumo ir iš daktarų, kitų sutiktųjų.

Geram aktoriui nėra ko laukti atpildo. Nei kad vardus ar titulus suteiktų. Tikras menininkas niekados negalvoja apie materialinę, apčiuopiamą savo darbo naudą. Neįmanoma įkainoti to, ką šviesios atminties aktorius Balys Barauskas darė scenoje, tai buvo stebuklas, o ne žmogus! Ir ne vien jis.

Kaip jums pavyko suvaldyti kolektyvą, kurį turbūt dėl jo energijos galima lyginti su stichija?

Žinot, ėmiausi vadovauti teatrui spontaniškai, susidarė tokia situacija, kad reikėjo iš teatro žmonių pasirinkti vieną. Jaučiau, kad jie visi už mane. Buvo okupacijos metai, visi jautė sunkumą, prislėgtumą, galbūt galvojo, palengvės, nes Juškevičius - toks lengvas, judrus, "mažas" žmogus. Tuo metu atitikau kolektyvo lūkesčius. Trisdešimt aštuonerius metus išgyvenome be konfliktų - tai ne juokas. O dėl intrigų - tai yra daugiau išgalvota. Aktoriai yra labai užkrečiami žmonės, jie greit viskuo patiki, pajaučia. Jeigu svetimas žmogus atsiranda teatre, jis savaime turi išeiti, tarpusavio santykiai iš karto parodo, kas tinka teatrui, kas - ne. Ir kokiam svetimam valdininkui vertinti teatrą neįmanoma, čia nėra kaip suskaičiuoti procentų, pliusų ir minusų. Tai - dvasios pasaulis, teatro žmogus turi būti kūrėjas; jis kuria iš svetimo žmogaus teksto svetimo žmogaus paveikslą - savo atsidavimu, savo gyvenimo ir pasaulio matymu.

Režisierius Juozas Miltinis sakė, kad kitoms tautoms teatras gali būti linksmybių vieta, o mums, lietuviams - sakykla. Ką jūs galvojate?

Labai teisingi žodžiai. Šį pasakymą galima tik perfrazuoti, nes iš tikrųjų dvasiškio ir aktoriaus profesija daug kuo panašios. Tai labai gerai matyti literatūroje, dramaturgijoje. Turėjau daug knygų apie kunigų gyvenimą.

Ar šiuo metu rašote dar vieną knygą?

Galvoju. Reikia išleisti visiškai kitokią, kitu žvilgsniu pasižiūrėti. Pirmojoje neatskleista visa giluma, naujoji bus apie teatro istoriją.

Kokių liaupsių ar priekaištų turite šiuolaikiniam teatrui?

Jis yra toks, koks yra gyvenimas. Menininkas ne iš dangaus iškritęs, jis kasdien sukasi su tūkstančiais žmonių, turi dvasinių išgyvenimų. Aš esu šiek tiek atitrūkęs, bet sakau, kad dabartis kuria meną. Mano supratimu, dabar Klaipėdos dramos ir muzikinis teatrai susmulkėjo, neliko globalinių temų, apimančių ne vien tik mūsų miestelį. Dabartiniai teatrai mąsto labai šiuolaikiškai, bet tampa kasdieniški, suprastėja, nesugeba aprėpti perspektyvos, problemų, kurias sprendžia pasaulis. Dažniausiai tai yra šios dienos spektakliai.