1901 m. Rygoje gimęs troleibusų kontrolieriaus ir siuvėjos sūnus, po ankstyvos tėvo mirties su motina persikėlęs į Panevėžį, septintoje gimnazijos klasėje nutraukė mokslus ir įstojo į Panevėžio batalioną, tuo pat metu - į Karo mokyklą. Po keleto mėnesių, 1919 m. liepą, jaunas karininkas atsidūrė fronte. Kariavo su bolševikais ir bermontininkais, tapo kuopos vadu.
1920 m. lapkričio 19 d. vykusiose kautynėse prie Širvintų lenkams buvo suduotas stiprus smūgis. M. Kareivos bendražygis pulkininkas J. Vėbra papasakojo: "Želigovskis paspruko iš mūsų rankų tik todėl, kad karūžas Kareiva, prisėlinęs prie Želigovskio automobilio per 60 žingsnių, būtinai užsigeidė paimti lenkų generolą gyvą. Užuot šovęs į jį, sušaudė automobilio padangas. Tačiau ir nuleistomis padangomis automobilis nusirito nuo šlaito, o iš jo iššokęs Želigovskis išnyko netoli buvusiame miškelyje."
Ką tik baigęs aukštuosius karininkų kursus, M. Kareiva su kulkosvaidininkų kuopa dalyvavo 1923 m. žygyje Klaipėdai vaduoti. Po 1925-1930 m. studijų Prancūzijos Klermon Ferano universitete parsivežė du inžinieriaus diplomus - chemiko ir technologo. Dirbo Kauno artilerijos dirbtuvėse, vėliau - Ginklavimo valdyboje, ir kaip patyręs kulkosvaidininkas Čekoslovakijoje, Brno firmoje, priėmė 1 000 vienetų lengvųjų kulkosvaidžių, kuriuos pamėgo mūsų kariuomenės pėstininkai ir kavaleristai. M. Kareivai teko atlikti panašių užduočių Suomijoje, Vokietijoje, Belgijoje, Švceicarijoje, Italijoje, tačiau pagrindinė veiklos sritis buvo cheminis karas. Už tarnybą šiame bare pelnyti Vytauto Didžiojo 4-ojo laipsnio, Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 3-iojo laipsnio, suomių Baltosios Rožės ordinai ir kiti apdovanojimai.
Likvidavus Lietuvos kariuomenę, naujoji valdžia privertė M. Kareivą pasisiūdinti Raudonosios armijos pulkininko uniformą, bet kaip nepatikimą žmogų išgrūdo į atsargą. Kurį laiką dirbęs Chemijos katedros docentu Kauno universiteto Medicinos fakultete, nors ir turėdamas mokslo kandidato laipsnį, M. Kareiva buvo išmestas iš darbo. Tačiau per savo darbo metus dar spėjo padėti parengti Lietuviškąją enciklopediją, gelbėjo nacių persekiojamus žydus. O 1944 m. rugsėjį M. Kareiva atsidūrė Žemaitijoje, Sedos miestelyje, ir buvo paskirtas Tėvynės apsaugos rinktinės II pulko vadu. Čia būrėsi ginkluoti kariai, bandę sulaikyti į Vakarus besiveržiančią Raudonąją armiją. Vos pradėjusį formuoti patriotiškai nusiteikusių žemaičių pulką, karininką pražudė širdies smūgis.
Už M. Kareivos pradėtus, bet nebaigtus žygius sužlugdytais gyvenimais "sumokėjo" visa jo šeima.
 |
| Pulkininkas inžinierius Mečys Kareiva nežinojo, kad už patriotizmo dvasią, perduotą vaikams, šie taip smarkiai nukentės |
Kuklus ir atsidavęs šeimai
Itin šviesią atmintį po Sibiro golgotų išsaugojusi ponia Birutė Marija prisiminė laimingą vaikystę Kaune.
"Gyvenome karininkams skirtame valdiškame bute, kuriame tilpo jokių turtų nekaupusio tėvelio gausi biblioteka, žymiausių anuomečių dailininkų paveikslų bei pašto ženklų iš viso pasaulio kolekcija ir muzikos instrumentai. Mūsų namuose lankėsi Kipras Petrauskas, Juozas Miltinis, garsūs menininkai. Nors tėvelis neturėjo muzikinės klausos, vos išmokusius vaikščioti mane ir brolį vedėsi į Kauno dramos teatrą, į operą. Mano mamytė Marija, gydytoja ginekologė, turėjo gražų balsą ir ne kartą scenoje dainavo drauge su K. Petrausku", - prisiminė ji.
"Nors fotografijose tėvelis atrodo išdidus, iš tiesų jis buvo labai šiltas, nuoširdus ir atviras, linksmas žmogus. Labai mylėjo mamą ir mane su trejais metais vyresniu broliu Mečiu Algirdu. Kartą, kai dar buvom maži vabalai, su kiemo vaikais pradingome Panemunėje - ieškojome takų, kuriais keliavo Napoleonas (dar buvo išlikusi jo sutiktuvių garbei žymaus architekto pastatyta altana). Kai policininkai mus parvedė, tėtis pagrasino diržu, tačiau pastovėję kampe, gavome naminių sulčių. Pamenu, turėjau įgimtą stenokardiją, ir mano gydymą tėvelis patikėjo puikiam daktarui ir kariui Domui Steponaičiui, taip pat vežė parodyti daktarams į Karaliaučių. Tėvelis iki savo mirties spėjo įskiepyti mums tai, kam pats buvo be galo atsidavęs - meilę Dievui, Tėvynei ir šeimai", - sakė pokalbininkė.
Išardyto lizdo paukščiai
Pulkininkas M. Kareiva, be gimtosios, gerai mokėjo dar septynetą kalbų: lotynų, graikų, prancūzų, anglų, vokiečių, lenkų, rusų. Vaikų išsilavinimo klausimais visiškai pritarė savo žmonai. Birutė Marija, eksternu baigusi gimnaziją ir baleto mokyklą, įstojo į fortepijono klasę konservatorijoje.
"Ją baigusi būčiau stojusi į Kauno medicinos universitetą, nes mama mane "paskyrė" medicinai, o tėtis nė žodžiu neprieštaravo", - susigraudinusi pasakojo Birutė Marija.
Tačiau Tarybų valdžios politika naikinti potencialius "liaudies priešus" keršijo net nepilnamečiams. Pirmasis į Kauno sunkiųjų darbų kalėjimą, po to - į Norilsko lagerį iškeliavo "Aušros" gimnazijos aštuoniolikmetis gimnazistas Mečys Algirdas. Už dalyvavimą jaunimo pasipriešinimo judėjime.
"Brolis iš tiesų sakė agitacines kalbas už nepriklausomą Lietuvą", - pasakojo moteris, kurios motinai, praėjus porai mėnesių po sūnaus arešto, sovietų saugumas pasiūlė dirbti informatore. Šiai atsisakius, buvo nuteista ir ištremta į lagerį - už "nepranešimą valdžiai apie žinomą kontrrevoliucinį nusikaltimą".
Birutę Mariją, nunešusią duonos ir aliejaus savo namiškiams į kalėjimą, Žaliakalnyje sugriebė ir į automobilį įgrūdo du nepažįstamieji.
"Prisiskaičiusi romanų pamaniau, kad mane pavers sekso verge. Bet mane areštavo, kalėjime mušė ir tardė garsusis Nachmanas Dušanskis", - šykščiai pasakoja pokalbininkė.
Keturiolikos su puse metų mergaitei buvo sukurpta keturių tomų byla. "Už ką? Na, siuvinėjau raiščius Lietuvos partizanams ir valdžios priešams perdaviau 200 iš šeimos draugų surinktų rublių. Atidaviau juos netoli Kauno esančiame Zapyškyje mano pusbroliui Aleksui, kad nusipirktų maisto drauge su juo nuo sovietų besislapstantis jaunuolių būrelis. Tuos vaikus, pasislėpusius kaimiečio daržinėje, apsupo enkavedistai ir sudegino gyvus", - sakė ji.
Tremties melodija
Penkiolikmetė konservatorijos studentė, nuteista karinio tribunolo, buvo išsiųsta į Sibirą, į nepilnamečių nusikaltėlių koloniją, kurioje tarp įvairiausių visuomenės padugnių buvo ir žmogžudžių.
"Kolonistės buvo labai žiaurios, jų įsakymu privalėjau nusirengti ir atiduoti drabužius, viską, ko prašė. Rusų kalbą išmokau per du mėnesius. Bet mane nustojo kankinti iškart po to, kai sužinojo, kad groju fortepijonu ir akordeonu. Atlikdavau ne tik TSRS himną - likimo draugės išmokė visokių čiastuškų, dainų. Ir vėliau, kai sulaukusią pilnametystės išgabeno į Uljanovsko sritį sunkiems miško darbams, muzikinių gebėjimų dėka, porą kartų plukdant rąstus Volga pasmukusią po ledu, likimo draugės mane atleido nuo triūso. Pasodino prie rankinės siuvamosios, prisakiusios saugoti savo rankas", - pasakojo Birutė Marija Kareivaitė.
Po ilgų tremties metų moteriai, jau ištekėjusiai už tremtinio vokiečio iš Pavolgės, pavarde Marksas, pavyko susitikti su savo motina, kuri viename Kazachstano miestelių dirbo akušere ginekologe. Vos susitikus su dukra, šios vyras Marksas įskundė ją valdžiai, esą Kareivienė - vokiečių šnipė. Birutės Marijos mamą nuteisė antrą kartą - dešimčiai metų lagerio, be teisės sugrįžti į Lietuvą. Netrukus pasiligojusi ji pasimirė amžinojo įšalo žemėje.
Birutė Marija Kareivaitė per vargus 1976 m. sugrįžo į Lietuvą, įsikūrė Klaipėdoje, kur jai kliuvo nelengva dalia dirbti keliose darbovietėse, kad kelis dešimtmečius išlaikytų nepagydomai sergančius savo vyrą ir sūnų.
Pulkininko dukrai gyvenimo golgotose nepalūžti padėjo gimdytojų įskiepyti ištikimybė Tėvynei, tikėjimas gėriu ir žmonėmis - visa tai, ko vaikystėje ji išmoko savo muzikos ir šilumos sklidinuose namuose.
"Vadinasi, talentas būti žmogumi pranoksta visus kitus", - sakė B. M. Kareivaitė, ištvėrusi mūsų kartos žmonėms sunkiai įsivaizduojamus vargus ir neteisybę.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą