- 47-eri. Niekas manęs negiria, todėl pats pasigirsiu: nors man jau laikas į pensiją, turiu tiek energijos, kad lenkiu jaunimą trigubai.
- Ar mintimis dažnai sugrįžtate į savo jaunystę?
- Kad aš vis lakstau, mitinguoju... Kaip koks dvidešimtmetis. Tik kartais pagalvoju: o kam? Žmonės atbukę, pesimistiškai nusiteikę, niekuo nebetiki, problemas sprendžia automatų pagalba... Ieškoti teisybės ryžtasi tik vienas kitas. Jeigu nebūtų tokių kaip aš, skriaudžiamiems žmonėms nebeliktų nieko kito - tik pasikarti.
O kalbant apie mano jaunystę, tai nesižvalgau į praeitį. Joje - tik žiauraus likimo smūgiai. Vargu ar visame Pabaltijyje rasi taip dažnai skriaustą žmogų, kaip aš.
- Gal iš pradžių pakalbėkime apie malonesnius dalykus: turbūt, kaip ir kiekvienas žmogus, vaikystėje turėjote svajonių. Ar pavyko bent vieną iš jų įgyvendinti?
- Nors augau kaime, "Čiapajevo" kolūkyje Skuodo rajone, slogi "užkampio" aplinka nesugraužė manęs. Turėjau keturias svajones ir visos beveik išsipildė. Svajojau apie aukštąjį išsilavinimą - jį turiu. Dar norėjau tapti kino operatoriumi, žurnalistu ir tiesiog kūrybiška asmenybe.
- Kokie įvykiai smarkiai pakeitė jūsų charakterį, būdą?
- Tai vyko dar kaime: buvau labai švelnus berniukas. Daug dirbau, o kiti, nuolat girtuokliavę, iš manęs šaipėsi ir skriaudė.
Būdamas septyniolikos, kuo puikiausiai mokėjau dirbti traktoriumi ir arti laukus bei valdyti kombainą. Net maniau, kad, atlikęs karinę tarnybę, būtinai grįšiu į "kolchozą".
- Bet negrįžot?
- Ne. Kai turėjau išeiti tarnauti, išsiskyrė mano tėvai. Patyriau didžiulę moralinę traumą. Vėliau supratau, kad tai - ne didžiausias likimo išbandymas.
Privalomą karinę tarnybą atlikau trijose vietose - Moldavijoje, Ukrainoje bei dalyvavau BAM'o statyboje prie Kinijos sienos. Štai ten aš ir subrendau: "čiurkos" mane spardė ir mušė kaip šunį. Dieną ir naktį "salagos" neduodavo ramybės ir nuolat šaipėsi ne tik iš manęs, bet iš visų silpnesniųjų.
Lūžis įvyko 1975 metais: tarnavau Moldavijoje ir, vieną kartą pamynęs savo pacifistinius principus, rėžiau skriaudikui atgal. Buvau sumuštas taip, kad vos nenumiriau. O kai po ilgos pertraukos atsigavau, dalinyje įgijau net autoritetą. Juk išdrįsau pasipriešinti stipresniems už save!
BAM'e sraigtasparniu gabenau krovinius. Kai mus apšaudė kinai, vos nežuvau. Apskritai per savo gyvenimą galėjau būti jau miręs dešimtį kartų.
Po tarnybos armijoje planavau stoti į M. Lomonosovo universitetą Maskvoje. Norėjau studijuoti žurnalistiką. Bet kai sužinojau, kokios turi būti stojančiųjų anglų kalbos žinios, šios idėjos teko atsisakyti. Mokykloje buvau silpnas mokinys: iš anglų turėjau ketvertą, iš lietuvių - dvejetą, - juokiasi. - Po kurio laiko aukštąjį išsilavinimą įgijau Irkutske. Ten ne tik baigiau politechnikos institutą, bet ir susipažinau su buvusia savo žmona.
- Kaipgi atsidūrėte Klaipėdoje?
- Uostamiestyje apsigyvenau po kariuomenės. Baigęs mokslus, dirbau Klaipėdos vidaus reikalų valdybos paieškos skyriuje, vėliau - Priekulės apylinkės inspektoriumi. Po to man pasiūlė darbą kino direkcijoje, vyr. inžinieriaus, kuriam buvo pavaldūs visi tuo metu uostamiestyje veikę kino teatrai, pareigas. Tik tai - atskira istorija. Galėčiau ilgai pasakoti, kaip "pramušinėjau" pinigus "Kapitolijui" atgaivinti, kaip po to mane norėjo atleisti ir kaip miesto prokuroro dėka susigrąžinau savo darbo vietą. Ir viskas per tą žmonių pavydą...
Kaip matote, mano svajonė būti arčiau kino tapo realybe. Be to, kai buvau pogrindyje ir per prievartą buvau išvarytas iš Lietuvos, ilgą laiką užsidirbdavau pinigų būtent vaizdo kameros dėka: gyvendamas Maskvoje, pagal užsakymus filmuodavau įvairioms firmoms reklaminius klipus. Už 30 min. trukmės filmuotą medžiagą gaudavau nuo 100 iki 500 dolerių.
Tada griebdavausi bet kokio pelningo užsiėmimo: platinau "Herbalaifą" ir net buvau išrinktas vienu geriausių jo platintojų tarp 24 valstybių. Įsivaizduojat? Net turėjau savo biurą Maskvos centre. Bet tai - menkniekis, palyginti su pasiūlymu tapti Airijos atstovu Rusijoje.
- Kalbate apie laikotarpį po garsiojo Burbos pabėgimo iš Lietuvos?
- Neteisingai formuluojate. Aš nebėgau. Mane išvarė. Gyvenau Maskvoje nelegaliai, kaip Latvijos pilietis. Nuo 1995 metų rudens išgyvenau sunkiausias savo gyvenimo dienas. Buvau ieškomas net "Interpolo".
- Kokiu būdu ir kas Jus išvarė?
- 1992-aisiais pats parašiau verslo planą, paėmiau banke paskolą, pastačiau tarptautinę išradimų gamyklą "Burba ir Co". Po kelerių metų paskolą grąžinau. Tada atsirado daug norinčiųjų investuoti į mano verslą. Po kurio laiko sulaukiau svečių: atvažiavo tuometinis Seimo narys S. Malkevičius ir advokatas Rasimavičius iš Palangos. Pasiūlė man tapti Lietuvos išradimų komiteto pirmininku, plėsti verslą, kad vėliau visi kartu gautume materialinę paramą iš užsienio fondų. Bet su sąlyga, kad imčiau iš žmonių indėlius. Taip pat skatino drąsiai gaminti metano biodujų erektorius...
Šie du žmonės, kuriuos ne kartą prakeikiau, pasinaudojo mano žinių apie verslą trūkumais. Ir atsitiko taip, kad per juos atsidūriau ties bankroto riba. Tai ilga istorija: man buvo iškelta baudžiamoji byla, o po to buvo pasamdyta mafija. Kad su manim susidorotų.
Kartą grįžtant namo nepažįstami asmenys laiptinėje mane žiauriai sumušė. Kitą dieną į butą įsiveržė ginkluoti banditai, rusiškai su lietuvišku akcentu pasakę "Burba, goni dengi"...
Supratau, kad jeigu noriu likti gyvas, teks išvykti iš Lietuvos. Per naktį pasiekiau Latviją, o po kelių savaičių iš Rygos savo mikroautobusu išvažiavau į Maskvą. Bet ir čia manęs laukė sunkumai: netrukus jį pavogė ir aš likau ne tik be pastogės, bet ir be pinigų... Su 80-ia dolerių kišenėje. Daug vargau, bet iškentėjau.
- Sugrįžkime prie siūlymo atstovauti Airijai Rusijoje...
- Pogrindyje išgyvenau nuo 1995 m. rudens - pustrečių metų. Kai sulaukiau pasiūlymo tapti Airijos atstovu, vykdavau į Chabarovską, Sachaliną ir Murmanską, nes Airija pasiryžo duoti kelioms Rusijos gubernijoms paskolas iki milijardo dolerių, tačiau reikėjo užstatyti toje srityje esančius žemės išteklius. Pavyko gauti tam tikras pažymas iš Sachalino gubernatoriaus bei vieno bankininko, patvirtinti jas Maskvoje. Geologijos institute gavau pažymą, kad minėtuose regionuose iš tiesų yra "juodojo aukso". Po to "Gos.cen." komitetas turėjo nustatyti užstatomos naftos vertę.
Dėl Airijos investicijų Rusijai buvo pasirašyta sutartis 10-iai metų. Deja, bet mano įdirbis buvo naudingas tik iš dalies - iš septynių gubernijų, kurioms "pramušinėjau" investicijas, realiai tai įgyvendinti pavyko tik dviejose.
Šios sutartys galioja iki 2007 metų. Jeigu iki šio laikotarpio gubernijos pagal valiutines obligacijas gaus investicijas, man už tarpininkavimą priklausys po milijoną dolerių už kiekvienus metus. Štai tada Burba ir taptų milijonieriumi. Tik geri žmonės mane iš anksto perspėjo, jog, gavęs šiuos pinigus, galiu būti užmuštas. Todėl jau pasirūpinau, kad pinigai man būtų išmokėti tik Londone, laikantis visų saugumo taisyklių.
Žinokit, pirmą kartą pateikiu šiuos duomenis spaudai, tai bus tikra sensacija, bet man nėra ko slėpti - turiu visus dokumentus, galinčius pagrįsti mano žodžius. Na tai dabar bus papildomo darbo saugumui! - guršknodamas žalią arbatą palaimingai šypteli J. Burba. - O man kas? Aš švarus.
- Justinai, ar Jūs žinote, kad daugelis žmonių jus laiko psichiškai nesveiku žmogumi?
- Ir vėl tas pavydas ir noras šmeižti dorą ir už teisybę kovojantį Burbą! Jūs pati pagalvokite, ar gali psichas apšauti "Interpolą" arba nelegaliai grįžti į Lietuvą apkvailinęs net trijų šalių pasienio postus? Ar gali psichiškai nesveikas žmogus po pusšeštų metų per teismus atgauti savo gamyklą? Ar "durnių" teismas išteisintų? Ar psichas sugebėtų įkurti parlamentą? O visa tai padariau aš!
Šiandien jaučiuosi labai stiprus, galiu bet kam užčiaupti burną - arba mitingais, arba teismais, arba dar kitaip. Priemonės - nesvarbu. Kadaise buvau įkūręs privačių seklių biurą "Detektyvas". Mano "šnipais" buvo prokurorai ir tardytojai. Visoje Žemaitijoje turėjau 170 agentų įvairiose valdžios ir teisėtvarkos struktūrose. Dabar liko vos dešimt, kiti mane išdavė. Ir jeigu rytoj man prireiktų, per dvi valandas galėčiau aplenkti kai kur net saugumo, prokuratūros ar policijos slaptosios informacijos rinkėjus. Todėl Burba nieko nebijo! Kritikavau ir kritikuosiu konservatorius, kurie Lietuvai padarė 15 milijonų litų nuostolių ir iškėlė Lietuvą į pirmaujančių pagal savižudžių skaičių valstybių sąrašo viršūnę. Dėl to praeitų metų gruodžio mėnesį Vilniaus apygardos teisme iškėliau prieš konservatorius bylą, kad jų veikla būtų pripažinta nusikalstama. Kovojau su jais ir kovosiu! O juk mane galėtų "supakuoti" saugumiečiai...
- O kodėl "nesupakuoja"?
- Jie - per silpni, nes yra įvaldę tik bobučių "pliotkus". Saugumiečiai filmavo visus mano 118 mitingų ir piketų, tačiau įkąsti nesugeba...
- Dar vienas klausimas: kam Jums reikalinga ta kova už Žemaitijos laisvę?
- Kaip tai kam? Juk dar 16 amžiuje Lenkijos karalius ir Lietuvos kunigaikštis Steponas Batoras oficialiai patvirtino Žemaitijos autonomiją ir lig šiol niekas jos nepanaikino. Todėl aš noriu, kad Žemaitijos gyventojams grąžintų tai, kas jiems nuo seno priklauso. Reikia atkurti teisingumą! Ir visa tai - neatsiskiriant nuo Lietuvos, o liekant jos sudėtyje. Todėl neteisūs tie, kurie sako, jog aš kenkiu Konstitucijos ginamam šalies vientisumui.
Neseniai Žemaitijos parlamentas pradėjo veikti tarptautiniu lygiu, kai lapkričio mėnesį Europos Teisme iškėliau bylą prieš Lietuvą. Ir mano pergalės vaisiai bus matyti 2004 metais. Taip pat parlamentas ieško ir stiprių investuotojų, padėsiančių atkurti Žemaitijos ekonominę autonomiją, iš užsienio.
Redakcijos pastaba. Už pašnekovo žodžius redakcija neatsako.
Šiuo metu skaitomiausi
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą