Vienas studentas parodė vykusią ištrauką, tada nusprendėm statyti visą spektaklį. Režisavimas universitete nelygu režisūrai teatre, ir, kaip afišoje parašyta, esu režisierius - pedagogas.
Aš neturiu tam tikrų savybių, reikalingų režisieriui, pirmiausia - kantrybės. Be to, režisierius turi atsiriboti nuo kūrinio ir gebėt pažvelgti į jį iš šalies, o aš esu aktorius ir vaidinu drauge su aktoriais, "įlendu" į juos, stebint juos juda mano lūpos. Aptarėme bendrą koncepciją ir žaidimo taisykles, padalinome pjesės ištraukas skirtingiems žmonėms. Po to atrinkome geriausias ir suvedėm galus. Toks darbas labai sveikas, manyčiau, ir profesionaliame teatre, kai išsirutulioja bendra idėja ir bendraautorystė.
Ši pjesė neįtikimai aktuali prieš rinkimus - politine ir dvasine prasme. Be to, Jarri pats cituoja aibę įvairių pjesių autorių, tad pjesė dar ir postmoderni. Mes sau leidžiame pacituoti spektaklyje kitų spektaklių, net operos, scenas, ir visa tai atliekame gatvės teatro stiliumi. Tuomet tai, kas kitame spektaklyje atrodytų klaida, balti siūlai, čia tampa vertybe, pagrindu improvizacijai.
"Karalių Ūbą" vaidina režisūros kurso studentai. Ar jie pateisino jūsų lūkesčius? Kokia žiūrovų reakcija į premjerą?
Dar ne, bet jie yra kelyje, ir matau - tobulėja, tad penktame spektaklyje turėtų jau įvykti fejerverkas. Jis veik niekada neįvyksta premjeros metu, spektaklis turi įsibėgėti, o jo potencialas yra didelis.
Esu girdėjęs legendą apie Panevėžio teatrą Miltinio laikais, kad žiūrovai, nesupratę spektaklio, jo neteisė, o ateidavo pažiūrėti dar kartą, kad suprastų. Tai visai kita vidinė nuostata, o mūsų dauguma žiūrovų dalis ateina ir žiūri spektaklį vartotojiškai: nesupratau, vadinasi mėšlas. Tai - jau žiūrovo problema.
Manote, kad mes turime išgyventi įtampas, būti pasiruošę, pasiskaitę pjesę? Jūsų pasiklausius, žmogus, nesižavintis teatru, yra moralinis idiotas. Bet juk yra muzika, dailė, literatūra, pagaliau psichoanalitiko kušetė, ant kurios išsakome didingiausius monologus.
Man teatras yra psichoanalitiko kušetė. Tai kaip meilė ir ryšys su žmogumi; jei vienas kitą atitinka, įvyksta cheminė reakcija. Kitam gal literatūra atidaro čakras, žmogus nubunda kaip Buda ir staiga ima viską suprast.
Vilniečiai šaiposi, kad klaipėdiečiai mieliausiai lanko komedijas...
O tie patys vilniečiai ar nelanko klaipėdiečių spektaklių? Ką tik vyko mūsų gastrolės, girdėjau, jas lydėjo anšlagai. Beje, mes galim prarasti publiką, nes neturim teatro pastato ir negalim normaliai dirbt. Susimąstykim: vaikai nematys vaikiškų spektaklių, ir mes prarasim kelias kartas, dėl to padidės kriminogeninė padėtis, aš jums garantuoju.
E. Nekrošius Gariūnų apogėjaus metu yra sakęs pastebintis, kad žmonės gatvėje antropologiškai keičiasi: kaktos siaurėja. O kas juos iš neandertaliečių daro žmonėmis? Kultūra. Jeigu prarandam Klaipėdoje tokį židinį kaip teatras, galvą guldau, atsirūgs.
Esat sakęs, kad kiekvieną spektaklį vaikštot kaip ant skustuvo ašmenų. Kiek iš tiesų gyvenate personažo pajautomis, sergat jo ligomis, gal nevalingai jo judesius kartojat? Tarkime, Hamleto?
Judesių nekartoju. "Hamleto" atveju kartelė aukštai iškelta, kitaip ir neįmanoma. Ir tema spektaklio - akistata su savimi. Tai reiškia, turiu ne suvaidint, o turiu būti Dariumi Meškausku. Aš to gyvenime nesu daręs, ko iš manęs režisierius reikalauja. Tai yra labai giliai asmeniški ir vidiniai dalykai, kitas atvirumo sau laipsnis.
Andrius Mamontovas, irgi suvaidinęs Hamletą, sakė nusivylęs teatru, esą ant scenos žmonės kankinasi ir nori, kad salėje sėdintys kankintųsi. Iš tiesų dabar dalis spektaklių veikia destruktyviai. Pavyzdžiui, mane "Kelionė į Damaską" išsekino.
Čia ne teatras destruktyvus, o Strindbergas. Jis parašė tą pjesę, gulėdamas psichiatrijos ligoninėje. Žiūrovas buvo tas lapas, analitikas, į kurį jis išlieja visas savo fobijas, ir tai padarė labai talentingai.
Ko kas laukia iš teatro? Tas režisierius ieško gyvenimo tiesos, tikrumo, ir kitiems tai nuskaidrina sielą. O senasis teatras prieš dvidešimt metų rodė saldžias romantiškas pasakaites, tai pseudorealizmas.
Jūsų kolega sakė, kad aktoriaus siela neturi namų, ji - vaiduoklių viešbutis.
Be jokios abejonės, prie jo prilimpa astralai, ir bendraujant su aktoriumi, išlenda frazės iš jo vaidmenų. Deja, aktoriai iš tų žmonių, kurie dažniausiai cituoja, bet tai ir dovana. Tu pragyveni daugelį gyvenimų viename, įgauni patirties, kurios šiaip niekada nepatirtum.
Kartą diskutavome apie visuomenės neurotiškumą ir narcisizmą. Ar aktorius nėra ribinė asmenybė ir didžiausias narcizas? Jeigu recenzijoje apie save nepaskaito ko nors gero, jam tai asmeninė katastrofa.
Man svarbu, ar aš buvau suprastas. O jei nesuprato, ne katastrofa, tik pradedu analizuot, ko neperteikiau. O žiūrovas kartais būna teisėjas, jis nebando suprasti, o teisia. Bet yra tokių, kurie ateina į spektaklį, žinodami, kad bus "apkrauti", ir skundžiasi.
Tai dėl ko atėjo: dėl savo tuštumo ir snobizmo? Aktoriai visa patikrina savo emocijom, pajaučia, ar jo personažas gali taip elgtis, ar ne, "perleidžia" jį per save.
Ar šokote parašiutu? Vienas dalykas įsivaizduoti, kaip tai daroma, o kitas - jausmas, kai tu tai darai.
Pats esat patyręs tokį ekstremalumą?
Į kalnus esu kopęs, susiliejęs su stichija, gavęs adrenalino. Psichologai tai vadina "veršio džiaugsmu".
Jūsų kolegė Nelė Savičenko prasitarė, kad gavusi naują vaidmenį, jaučiasi kaip sraigė, išlupta iš namelio. Ar vyrui kitaip?
Manau, kad taip pat. Visą laiką bijai, esi apimtas panikos. Teatras tuo įdomus, kad jo laikas visada esamasis. Tu esi čia ir dabar.
Ką laikytumėt aktoriaus nuopuoliu ir gėda? Žmonės, tarkime, pliekia "Šapro šou", esą gabus aktorius taip "nusivažiavo".
Aš ne prieš šou, aš už žanrų ir sričių įvairovę. Pats irgi dalyvavau "Le Broniaus šou" seriale, dainuoju Kauno muzikiniame teatre, dėstau universitete, vaidinu pas Koršunovą. Viską noriu išbandyti. Tai yra profesija.
O nuopuolis prasideda tada, kai pradedi sau leist "chaltūrą". Nekokybė yra nuopuolis. Negali eiti į kompromisą su savim, sau meluoti. Ir man tenka "pachaltūrinti", bet aš žinau, kada tai darau.
Vienas kunigas sakė, kad Dievas jį įkaitina kaip geležį. Ar aktorius irgi panašiai jaučia savo misiją?
XIX a. rusiškoje dramaturgijoje buvo misionieriškos idėjos, jaučiama pareiga auklėti visuomenę. Aš sau tokių uždavinių niekada nekėliau. Aš visų pirma auklėju save.
Kritikai įžvelgia "Hamleto" pastatyme režisieriaus O. Koršunovo vidinį perversmą, jo gyvenimo ir kūrybos įprasminimą. Ar tą patį galima pasakyti apie jus?
Ak, tie kritikų frazeologizmai. Mes susėdom dviese ir abu nusprendėm, kad mes pasenom... "Hamleto" medžiagą, jeigu ją giliai įsileidi į save, pajauti ne tik fiziškai - pamatai pasaulio sandarą. Ir tai taip pat sendina.
Aš atradau savyje naujų dalykų: kad esu niekšas, bailys ir kad tam tikroj situacijoj turbūt galėčiau žmogų užmušti. Hamletas iš tikrųjų visą laiką sprendžia mirties ir gyvybės klausimą. Kai suvoki visų veiksmų motyvus, jie pradeda tave veikti, tikros ašaros bėga...
Kalbate apie šį vaidmenį taip, lyg po jo lieka tik nusišaut.
Na, man kilo tokių minčių.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą