Genutė Kovankienė: "Dėl savo vaikų"

Nemanau, kad nerūpi. Tie metai juk bėga taip greitai, - šypsosi. - Be to, dabar visi labai susirūpinę savo karjera. O kad ir vaikui reikia skirti dėmesio, ne visi pagalvoja. Dėl tokio mąstymo kalta ir sovietinė santvarka, kurioje ilgą laiką gyvenome. Juk rusų laikais viskuo pasirūpindavo partija: baigei mokyklą - įstojai į aukštąją; kai ir ją baigei - garantuota darbo vieta laukia. Mano kartos žmonės yra tų laikų palikuonys. Tačiau aš laikausi nuomonės, kad jei savo vaiką tinkamai auklėsiu, dėl jo kovosiu, jis man senatvėje kilpos neužners. Nenoriu, kad savo vaikams būčiau tik tiek reikalingas: "Tėve, duok pinigų". Pasižiūrėkite į policijos suvestines: vaikai muša savo tėvus...

Kitas dalykas: įsitraukdamas į tarybos veiklą turi tam skirti labai daug laiko. Matote, kiek aš atsinešiau medžiagos, - parodo į dokumentų krūvą. - Ir čia dar toli gražu ne viskas.

Kas gi tai?

Štai šią bylelę ruošiau specialiai teismui. Čia ir visi straipsniai sudėti, lentelės, įstatymai. Viskas sužymėta, nes visada kalbu tik remdamasis dokumentais. Nešiojuosi ir diktofoną, jis labai praverčia, kai susitinku su kokiu valdininku. Nes dažnai vėliau bandoma savo žodžių išsiginti.

Su kuo ir kodėl bylinėjatės?

Mano ir kitų tėvų iniciatyva bylinėjamės su Palangos savivaldybe, nes jos Taryba priima sprendimus. Nepritariame vykdomai bendrojo lavinimo mokyklų tinklo pertvarkai. Nėra gerai, kad vaikas keletą kartų pakeičia mokyklą. O Palangoje viskas eina link to, kad norėdamas baigti dvylika klasių moksleivis turės pakeisti tris mokyklas. Domėjausi Švietimo ir mokslo ministerijoje: jokioje kitoje valstybėje gimnazijos nėra gryninamos, tik Lietuvoje. Štai ir mūsų Senąją gimnaziją bando išgryninti.

O "Baltijos" vidurinę mokyklą pertvarkyti į pagrindinę negerai jau vien todėl, kad ji yra pritaikyta vaikams su negalia. Į tai investuota pusė milijono litų. Neįgalieji netektų teisės siekti aukštojo išsilavinimo. Pas mane į parduotuvę ateina vienas vaikinukas: jis paralyžiuotas, vaikšto pasiremdamas ramentais. Kai sužinojau, kad jis studijuoja universitete Kaune, aš net žagtelėjau. Yra tokių, kurie tikrai kabinasi į gyvenimą. O viena politikė pareiškė, kad mes neįgalius vaikus panešiosime rankomis...

Spėju, jog turite priešų.

Taip. Kiek man nemalonumų bandyta dėl to padaryti, kiek buvo grasinta, kad nekiščiau savo nosies... Bet aš neimu į galvą, esu visiškai ramus. Noriu pabrėžti: aš neperšu savo nuomonės. Nebūčiau to klausimo kėlęs, jei patys tėvai nebūtų norėję.

Ar mokyklos taryba turi didelę įtaką?

Taip, netgi labai. Tai įteisinta. Tik, deja, tų įstatymų ne visada paisoma.

Kitos svarbesnės mūsų gvildenamos problemos - mokinių rūkymas ir pamokų nelankymas. Kas iš to, kad draudžiame rūkyti? Vis tiek nubėga už kampo ir traukia dūmą. Manau, turėtų būti kuriami prevenciniai filmai, kad vaikai žinotų, kokias baisias pasekmes sukelia rūkymas.

Ar jums nekyla noras mesti visus tuos rūpesčius?

Man nervų jie negadina, nes aš neimu į galvą. Dirbsiu iki galo ir įrodysiu, kas yra kas. Man patinka žinomo amerikiečių psichologo R. V. Emersono mintis: "Sėjikas gali klysti ir žirnius pasėti nelygiai, tačiau žirniai neklysta - išdygę parodo sėjiko klaidą".

Kaip sutariate su savo dukromis?

Gerai. Džiaugiuosi, kad jos mokosi labai gerai.

"Esu tėvų atstovė"

Kai mokykloje ar darželyje mokslo metų pradžioje renkami tėvų komitetai ar tarybos, dažnas tėvelis ar mamytė net susigūžia: taip nesinori šių "garbingų pareigų". Bet tik ne Genutė Kovankienė, Klaipėdos lopšelio-darželio "Dobiliukas" tėvų tarybos pirmininkė, šias pareigas einanti jau tiek metų, kad net patikėti sunku.

Tėvai paprastai pirmininkais tampa ne savo noru...

Aš - taip pat, - šypsosi ponia Genutė. - Kai atvedžiau savo dukrą į darželį, mes, tėveliai, vieni kitų dar nepažinojome ir per susirinkimą į pirmininkus niekas nesisiūlė. Aš irgi tylėjau. Todėl buvo traukiami burtai. Taip aš visai atsitiktinai ir buvau išrinkta. Po metų man buvo pasiūlyta toliau eiti šias pareigas, nes tėveliai buvo manimi patenkinti. Ir štai aš pirmininkauju jau nuo 1998 metų...

Tikrai solidus stažas.

Iš pradžių darželį lankė mano dukrytė, o kai ji paaugo ir pradėjo eiti į mokyklą, atvedžiau sūnų. Mane kasmet taip ir perrinkdavo. Aišku, sūnus greitai taip pat bus mokinys, teks palikti darželį. Nepakeičiamų žmonių nėra. Ateina jauni, entuziastingi tėveliai, tad tikrai bus kam mane pakeisti.

Ką veikia jūsų vadovaujama taryba?

Aš esu pagrindinė tėvų atstovė. Į tarybą patenka po atstovą iš kiekvienos grupės. Vadovaudamiesi darželio įstatais, rengiame posėdžius, kuriuose aptariame įvairiausius dalykus: pradedant švenčių organizavimu ir baigiant kasdieniais rūpesčiais. Susirenkame ir ne pagal nustatytą tvarką - kai prireikia.

Štai neseniai buvo posėdis ir nusprendėme tėvelius įtraukti į televizijos organizuojamą velykinę akciją - kursime gražiausią margutį.

Stengiamės tėvus įtraukti į darželio gyvenimą. Taip neturi būti, kad štai atvedžiau vaiką, palikau, ir man niekas nerūpi. Tėvų indėlis yra iš tikrųjų svarbus. Reikia ne tik jų materialios paramos, bet ir moralinės. Juk tai darome dėl savo vaikų.

Kokias problemas sprendžiate?

Kad žinote... - Genutė susimąsto, - jų pas mus ir nebūna... Nieko tokio nėra nutikę... Ramiai, gražiai gyvename, darželis papuoštas, aplinka sutvarkyta - prie to mes irgi prisidedame. Vaikai čia jaučiasi kaip namuose. Kartais netgi verkia, kad negali į darželį ateiti ir savaitgalį. Juokaudama sakau sūnui: "Teks tave įdarbinti darželyje sargu, tada galėsi būti tiek, kiek nori".

O "popierizmo" daug?

Nepasakyčiau. Nors kitas žmogus mano vietoje galbūt atsakytų kitaip.

Ne paslaptis toji materialinė tėvų parama švietimo įstaigose. Tėvai nesipiktina?

Tai kad ne prievarta. Darželis turi sąskaitą, į kurią galima aukoti, bet nereikalaujama. O šiaip tėveliai ir patys mato, ko darželiui reikia. Pavyzdžiui, esame sutarę prie mokesčio už darželį pridėti po 50 centų - trūkstamoms ugdymo priemonėms nupirkti. Po to grupėje iškabinamas sąrašas, ko buvo nupirkta: kaladėlių, plastilino, pieštukų...

Švietimo įstaigų pastatai nenauji, viskas genda, daug ką reikia atnaujinti. Norisi ir gražesnį medelį pasodinti. O nėra iš ko.

Yra tėvų, kurie savo atžalų nė už ką neleistų į darželį.

Gal iš baimės? Aš tai esu visiškai rami. Mano namuose nėra taip saugu, kaip ten darželyje! Aš negaliu tiek su vaikais užsiimti, kiek auklėtojos.Be to, namie vaikas neišmoks tiek daug, kiek lankydamas darželį. Ar kiekviena mama turės laiko ir kantrybės kasdien po keletą valandų užsiimti su vaiku? Ar mokys rašyti, skaityti, piešti? Juk dažniausiai tėvai stumia vaikus šalin: "Žaisk ir man netrukdyk". O darželyje su vaiku bendraujama. Be to, vaikui labai reikalingi ir bendraamžiai.

Turite savo verslą. Esate veikli moteris?

Taip, prieš penkerius metus įkūriau įmonę - užsiimame smulkia prekyba, turime kioskų. Pirmaisiais metais buvo labai sunku, abu su vyru dirbome visai be poilsio dienų. Šiomis dienomis kaip tik bus nuspręstas mūsų verslo likimas. Su nerimu laukiame pirmadienio teismo posėdžio, nes tada ir paaiškės, ar mums, kaip ir kitiems kioskų savininkams, bus leista dirbti toliau.

O jei ne?

Nežinau, kas būtų. Tai mūsų pragyvenimo šaltinis. Bet mane labiau gąsdina ne mano, o samdomų darbuotojų ateitis. Štai vienai moteriai jau nedaug liko iki pensijos - jai bus tikrai sunku rasti kitą darbą.