Kad sukurtum fantasmagorišką kūrinį, nuolatos giliniesi, ieškai. Kaip tas paukštis, kuris, norėdamas pakilti, vis plasnoja sparnais. Rašyti spektakliui muziką - tai kurti naują pasaulį. Koks jis bus, niekas nežino. Yra daug sąlygų: režisieriaus tiesa, jo požiūris į būsimą spektaklį, dailininko sumanymas ir t.t. Teatras - sintetinis menas.
Bet taip kurdamas, derindamasis prie kito sumanymų, nesate laisvas. Ar jūsų, kaip menininko, tai nevaržo?
Tiesa. Spektaklyje gali skambėti tik 30-40 procentų tavo sukurtos muzikos. Pavyzdžiui, rašydamas ją tu galvoji apie ką kitą nei girdi režisierius. Būna, jog po tokių derinimų kūrinyje nelieka niuansų, jis praranda identitetą. Bet teatro muzika nestandartinė, ji reikalauja kitokio priėjimo. Tuo ji man ir įdomi.
Kurdamas jaučiu tam tikrą katarsį. Visada kuriu iš tylos, susikaupimo, vidinio susiderinimo. Šis darbas man šventas. Šiandien su tokiais reiškiniais gyvenime retai susiduriame.
Kitas dalykas - šių dienų kompozitorius ne visada turi galimybę ir terpę parodyti savo muziką. Festivaliai nedažni. O teatre tavo sukurta muzika, nors ir 30-40 procentų vis tiek skamba. Savirealizacija vyksta.
O spektaklyje nepanaudota muzika gula į stalčius?
Įrašau ją į kompaktinius diskus. Neseniai išleidau keletą savo teatrinės muzikos kompaktų. Pasitaiko, jog rašau pjesei muziką, o paraleliai gimsta kitas kūrinys. Žinau, kad jis nebus naudojamas, bet viskas virsta kaip versmė. Daug turiu tokios muzikos. Gal ateis laikas, ir ji išvys dienos šviesą...
Kada tas laikas turėtų ateiti?
Nežinau. Trūksta reklamos, bet aš jos nemėgstu.
O paprašytas noriai dalijate savo sukurtą muziką?
Taip, jei matau, kad jos žmogui tikrai reikia.
Ar šia "paslauga" naudojasi tik jūsų bičiuliai?
Pasitaiko, jog paprašo ir teatro lankytojas. Bet tai nėra masinis reiškinys. Jei būtų prodiuseris, kuris užsiimtų tuo, gal ir išleisčiau savo muziką plačiajai visuomenei. Bet manau, kad ji nebūtų labai klausoma. Teatro muzika skirta teatrui.
Girdėjau, kad rašote ir elektroninę muziką?
Ją rašau gal nuo 1980 metų. Su kurso draugu G. Dapkevičiumi buvome įkūrę elektroninės muzikos studiją "Soliaris". Eksperimentavome, darėme videoprojekcijas, organizavome koncertus.
Paskui buvo Maskvos laikotarpis. Teko bendrauti su Eduardu Artemjevu, kuris vadinamas Rusijos elektroninės muzikos tėvu. Buvome suradę bendrų kūrybos taškų. Elektroninė muzika atveria erdves, kurių gyvenime nėra, kurių negirdime. Gaila, kad šių dienų pasaulyje ši muzika tampa vartotojiška, o kūrėjų tikslas - pinigai, garbė, šlovė. Eidamas priešingu keliu, kyli kitais laipteliais, pakopomis, atsiveria nauji horizontai. Tai - lyg sakralinis kelias.
Būtent šį kelią ir pasirinkot?
Manau, kad mano keliai dar nepraminti. Bet pirmiausia juos reikia atrasti, o tai - didžiausias mano gyvenimo uždavinys. Dirbdamas dramos teatre daug ką atrandu, daug ko išmokstu.
Ko kompozitorius gali išmokti dramos teatre?
Intuicijos, pajautos, erdvės ir dvasios susijungimo. Visa tai - aukščiausioji priežastis, kuri anksčiau ar vėliau gyvenime apsireiškia, sušvyti.
Na, kalbate kaip teatralas, o ne kaip muzikas.
Daug metų dirbu teatre, turiu teisę taip kalbėti, - juokiasi. - Man teatras - muzika. Esu teatro Muzikinės dalies vedėjas. Čia daug atradimų, praradimų, čia vyksta gilūs dvasiniai ieškojimai.
Vis kalbate apie atradimus ir praradimus. Jie - žmogiški ar kūrybiniai?
Kalbu apie kūrybą, kuri vieną kartą pavyksta, kitą - mažiau. Nereikia bijoti praradimų, reikia kurti, daryti... - nutyla.
- Bet gal vieną dieną išties teks kaip tam paukščiui sumojuoti sparnais ir padaryti projektą, kokio dar nebuvo Klaipėdoje ir Lietuvoje - su apšvietimo technika, įdomia muzika. Tai - mano svajonė.
Ar melodija, kaip šventoji dvasia, gali nusileisti ant jūsų, pavyzdžiui, einant gatve?
Gali. Bet aš mėgstu vaikščioti po gamtą. Vasarą keliamės gyventi į Karteną. Turime seną namą, statytą XVII amžiaus pabaigoje. Ten - Kartenos slėnis, Minijos vingis. Nuostabus grožis. Užlipi ant piliakalnio ir matai visą Lietuvą po kojomis. Tada užplūsta nuostabūs išgyvenimai, ypač kai nuvyksti po žiemos, pamatai bundančią gamtą. Taip, aš - gamtos žmogus. Ten yra tai, ko reikia mūsų gyvenimui. Tik dabar viso to jau nepastebime.
Kompozitorius Klodas Debiusi savo kolegas ragindavo pakelti galvas nuo partitūrų ir muzikos eiti pasiklausyti į laukus, ją išgirsti medžių šlamėjime, paukščių giesmėse.
Kūryba - nuolatinis konfliktas su savim, aplinka. Jūs irgi to neišvengiate?
Išgyvenu vidinį konfliktą, kai nepavyksta realizuoti to, ką sumanau. Muzika - laiptelis į šviesą, į harmoniją, ji - kontaktas su aukščiausiomis vertybėmis. Todėl ir kompromisų čia negali būti. Jei jie atsiranda, geriau sustoti. Muzika dėl pinigų ir garbės padės greitai užlipti į olimpą. Bet greitai nuo jo ir nusileisi.
Kokią vietą jūsų vertybių skalėje užima šeima?
Ji - mano uostas, kuriame buitiškas pasaulis verčiamas būtišku. Turiu nuostabią žmoną Jolantą. Ji - landšafto architektė. Irgi menininkė. Augina gėles, kuria projektus, turi savo fantasmagorišką pasaulį. Tačiau puikiai tvarko buitį - kas nors namuose turi laikyti kampus, - juokiasi.
Kiek žmonai patikėjote kampų?
Ai, net nežinau. Tik žinau, kad be šeimos būtų sudėtinga. Man reikia namų dvasios. Aš dar turiu ir mamą, kuri neseniai atšventė 80-metį.
O kiek laiko su Jolanta esate kartu?
Vedę - 5 metus. Prieš tai ilgai bendravome.
Neskubėjote vesti?
Aš - žemaitis, viską darau tyliai, esu ramaus būdo, niekur neskubu...
Jūsų pasipiršimas ją nustebino?
Nežinau, bet istorija buvo įdomi. Viskas vyko irgi Kartenoje. Ten ji projektavo miestelio apželdinimus, o aš tuo metu buvau labai giliai sulindęs į filosofiją - skaičiau Hėgelį... O ji vis kaukšėjo aukštakulniais keldama triukšmą. Trūko kantrybė ir, nuėjęs pas ją, pakviečiau arbatos. Taip viskas ir prasidėjo...
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą