Pasidariau išmintingesnis. Atvėsau tokiems dalykams kaip populiarumas, noras daryti karjerą. Nebesinori viešumos. Miestą mielai iškeisčiau į kaimą, bet gyvenimas ir profesija to daryti neleidžia.
Per tuos dešimt metų labiau pradėjau domėtis aktoryste kaip profesija, kaip reiškiniu - ar sugebėčiau išreikšti "tą" ar "aną", vaidinti "taip", ir ko "tam" reikia.
Kokioje aplinkoje augote?
Beviltiškai neturėjau kitokios išeities, kaip tapti aktoriumi. Dėdė - aktorius, prosenelis - režisierius (B. Dauguvietis), prosenelė - aktorė. Kur spjausi, ten aktoriai...
Užaugau Operos ir baleto teatre. Senelė ilgą laiką dainavo operos chore, o vėliau buvo režisieriaus padėjėja. Aš taip pat ten dainavau - tik vaikų chore. Sėdėdavau pas butaforą ir šaudydavau iš butaforinių ginklų.
23-iojoje Vilniaus vidurinėje lankiau dramos būrelį (vad. Ž. Bandorienė). Ten ir susidomėjau aktoryste. Pastatėm J. Marcinkevičiaus "Ikarą". Spektaklis plačiai nuskambėjo. Net konkuravome su 9-osios vidurinės dramos būreliu, kur vaidino O. Koršunovas. Nuo to laiko su O. Koršunovu ir pažįstami.
Kodėl aktorystės studijas pasirinkote Lietuvoje? Ar Maskva neviliojo?
Ėjau artimiausiu keliu. Žavėjo Jaunimo teatras - E. Nekrošius, D. Tamuliavičiūtė. Mano dievaičiai buvo čia, Lietuvoje. Esu namisėda, nedrąsus žmogus. Kartais pavydžiu tiems, kurie "bats" ir išvažiuoja.
Aktoriaus samprata tarybiniais laikais ir dabar pasikeitė?
Keitėsi ekonominė "formacija" - iš socializmo perėjome į kapitalizmą. Kapitalizmo sąlygomis aktorius - pramoga, linksmintojas. Jis - aptarnaujantis personalas, tarnas.
Tarybiniais laikais teatras turėjo paslaptį - tam tikra informacija buvo izoliuojama. Kai kuriose situacijose teatrinė Ezopo kalba versdavo aktorių atlikti ir kunigo vaidmenį. Teatras buvo šventovė, kur parinkę potekstes galėjome pasakyti daugiau, nei spausdindavo laikraščiai.
Kiek teatro parsinešat į namus?
Stengiuosi to nedaryti. Fantazavimas vyksta pakeliui į teatrą, teatre ir grįžtant iš jo. Namuose leidžiu sau pailsėti - įlendu į kompiuterį ir viską pamirštu.
Ar scenoje žiūrovas mato tikras emocijas?
Teatre nėra nieko tikro - tai melas, apgaulė ir iliuzija.
Bet juokas, ašaros... tai tikra.
O kaip paaiškinti tai - vaikas nusižengė tėvams ir, isteriškai verkdamas, neprisipažįsta? Ar tai ne emocijos, ne aktorystė? Bet jisai meluoja. Meluoju scenoje ir aš - iki ašarų, iki kraujo įtikinėju, jog esu Julius Cezaris.
Man aktorystė - procesas. Atsimenu, antrame kurse profesorė I. Vaišytė kartodavo - "rezultatyvu, nėra proceso, nemąstai". Ką daryti? A. Gyniotis kartą patarė: "Arba keikis, arba meluok". Pradėjau meluoti, ir atsirado procesas. Šis raktas atrakino mano buvimą scenoje.
Melavimas padeda išlikti laisvam. Apskritai teatre daug paradoksalių dalykų: vienu metu turi būti labai susikaupęs ir atsipalaidavęs, turi viską žinoti apie personažą, bet, eidamas į sceną, viską pamiršti. Vieni prieštaravimai!
Tai kam tokia profesija reikalinga?
Tai pramoga! Intelektualus laisvalaikio praleidimo būdas, iš kurio mes pragyvename. Esu laimingas, nes pasirinkau profesiją, kuri man teikia džiaugsmo.
Kaip prasideda Dariaus Meškausko diena?
Po 35-ojo gimtadienio pradėjau rytais mankštintis. "Pabudo" svorį auginantis genas. Iki 35-erių valgiau kiek norėjau - svoris neaugo. Dabar jau kostiumai "traukiasi".
Rūpinatės savo fizine forma, o kaip dvasinė?
Pykstu ant savęs, jog paskutiniu metu mažiau skaitau. Tiksliau - skaitau pripuolamai. Kai pradedu skaityti, per dvi dienas "pervarau", o po to nieko nebereikia.
Studijų metais draugai juokėsi, kai pasakiau, jog Lukiškių aikštėje prasėdėjau penkias minutes "išjungęs" laiką. Tai meditacija, kuri yra vienas iš ilsėjimosi būdų. Specialiai to nesimokiau. Gaila laiko - dažnai jo "išjunginėti" negaliu.
Ar teko išgyventi aktoriaus ir žmogaus konfliktą? Kurdamas vaidmenį nusižengėte žmoniškiems principams?
Turite galvoje nuogai išsirengti scenoje? Bet ne aš tai darau - tai personažas. Juokinga, kai po "Šalto vaiko" kažkas pasibaisėjo: "Ar nesunku scenoje nusimauti kelnes?". Ne. Visi mes kartais jas nusimauname. Be to, aš nenusimaunu kelnių taip, kad viskas matytųsi. Tai - iliuzija. Mes apgaunam žiūrovą, o jis pagalvoja, jog drabužių nėra.
Filme "Getas" pasimėgaudamas šaudžiau žydus ir prievartavau žydaitę. Bet tai personažo darbas, aš tik įtikinamai meluoju. Psichologinis savęs pateisinimas padeda atsiriboti. Antra vertus, šios priemonės reikalingos, kad pasiektume norimą rezultatą - mintis paveiktų žiūrovą.
Ar aktoriumi gali būti tik stipri asmenybė?
Nemanau, kad esu stipri asmenybė. Aktoriumi man būti įdomu. Kai tai įdomu, nėra prievartos prieš save, nėra ko nugalėti.
Bet reikalingi valios dalykai, kad atsispirtum nenorui lipti į sceną.
Baisiausia, kai pradedi tingėti. Tada reikia liautis būti aktoriumi. Girdėjau iš vieno pensinio amžiaus aktoriaus: "Jau nebegaliu savęs prisiversti paimti tekstą prieš spektaklį - tingiu".
Aktoriaus profesijos esmė - aktyvus vidinis veiksmas. Tai padeda "laikyti" žiūrovą.
Kai Pilies teatre G. Grajausko pjesėje vaidinu "Geležinį dantį", leidžiu sau su žiūrovu pažaisti katę ir pelę. Kuriu paradoksines situacijas - mintis nukreipiu viena linkme ir pakišu netikėtą ir nelauktą potekstę. Žiūrovai juokiasi, o aš žinau, jog tai mano žaidimas.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą