Jovita Saulėnienė: "Mano Klaipėda -  mieloji, senoji, gražioji..."

Jovita Saulėnienė: "Mano Klaipėda - mieloji, senoji, gražioji..."

Likimas man lėmė dirbti Simono Dacho namuose su vokiečių bendrija. Vienas iš mano darbų buvo leisti "Vokiečių žinias" - bendruomenei skirtą laikraštį, kuris eina lietuvių ir vokiečių kalbomis. Tas laikraštis - žinybinis ir įdomus galėjo būti tik kultūriniais straipsniais, o aš apie vokiškąją kultūrą Klaipėdoje nežinojau nieko, nors gyvenu šiame mieste nuo 1971-ųjų. Studijavau lietuvių filologiją ir mums dėstė žinomi profesoriai, tačiau nebuvau nieko girdėjusi net apie Simoną Dachą, o juk jo eilėraščio herojė Taravos Anikė yra Klaipėdos simbolis. Man buvo labai smalsu viską sužinoti. Visi ilganosiai yra smalsūs (juokiasi). Pradėjusi ieškoti informacijos pirmiausia atradau S. Dacho namų biblioteką, susipažinau su memelenderiais, kurie yra išvežę dalį Klaipėdos archyvo į Vokietiją, atsirado bičiulių, kurie pradėjo dovanoti įdomias knygas. Taip po truputį įnikau į Prūsijos kultūros bei istorijos tyrinėjimus.

"Nugrimzdusi Klaipėda" - solidžiausia, tačiau ne pirmoji jūsų parengta knyga. Nuo ko viskas prasidėjo?

Pirmoji mano sudaryta knyga buvo "Klaipėda". Miesto 750 metų jubiliejui skirtame leidinyje buvo 7 eilėraščiai. Vėliau mane labai sudomino karalienė Luizė, nes ji buvo tikrai neeilinė asmenybė: išsilavinusi, eruditė, gera politikė, tačiau kartu ir silpna, kaip ir daugelis moterų, kurias parklupdė meilė. Kokie jos laiškai! Po lietuviško knygos leidimo, Sovetsko miesto jubiliejui dar išleidau papildytą - apie karalienės Luizės gyvenimo laikotarpį Tilžėje.

Paskui mane sudomino Simonas Dachas ir gimė knyga "Simonas Dachas klaipėdietis prūsas". O "Nugrimzdusi Klaipėda" sudaryta žurnaliuko "Smiltė" pagrindu. Šį žurnaliuką, kurį rengiame drauge su Rasa Tarik, finansuoja fondas "Evald Hein Stiftung". Esame išleidę jau 29 "Smiltės" numerius. Kiekvienas iš jų skirtas tam tikrai temai. Apie kiekvieną temą esame sukaupę labai daug informacijos. Paskutinis numeris buvo apie kontrabandą Klaipėdos krašte, kitas bus apie menininko įvaizdį senojoje Klaipėdoje. "Smiltė" platinama daugiausiai Vokietijoje, o čia tik bibliotekose ir mūsų skaitytojams.

Daugelį dešimtmečių Klaipėdos istoriją buvo bandoma ištrinti iš atminties, gilesni jos tyrimai prasidėjo tik pastaraisiais metais. Iš kokių šaltinių jūs renkate informaciją, kurios sakėte esate sukaupusi labai daug?

Kas ieško - tas randa. "Smiltė" išeina tris kartus per metus. Medžiagą jau renkame po kruopelytę. Viename šaltinyje surandi kokią nors pavardę, kitame - istoriją, trečiame - anekdotą, ir lipdai, kaip bitė korį. Aišku, tai yra Sizifo darbas, ne kiekvienas tokią kietą sėdynę turi.

Man labai įdomus yra autorius Kurschat, buvęs laikraščio "Memel Dampfbot" bendradarbis. Jo aiškinimas, ką reiškia mūsų herbas, spalvos. Jo moksliniai straipsniai. Kitas "Nugrimzdusioje Klaipėdoje" įdėtas tekstas yra apie buvusius Klaipėdos restoranus yra iš periodikos.

Knygą sudarėte drauge su vertėja Rasa Tarik. Ar pati nemokate vokiečių kalbos?

Aš kalbu vokiškai su didžiausiu žargonu, o vokiečiai šiuo požiūriu yra labai griežti, su jais kalbėti bet kaip negali. Aš vokiškai skaitau, jeigu reikia, išsiverčiu su žodynu. Galiu parašyti laišką, tačiau Rasa yra mano dešinioji ranka. Ji yra labai gera vertėja, kuri verčia tiek pat gerai iš lietuvių į vokiečių, tiek pat - iš vokiečių į lietuvių kalbą. Ji yra išvertusi į vokiečių kalbą mokslinę Rimantienės knygą, Jonušo knygą, iš vokiečių kalbos ji puikiai verčia net poeziją. Tai ji išvertė S. Dacho, A. Miegel eiles.

Vis dėlto visi mano ir Rasos darbai be leidyklos "Druka" būtų niekas. "Drukos" dėka mūsų surinktos "smiltys" virto tokia gražia knyga. Dizaineris Gytis Skudžinskas surado tokį gražų grafinį knygos sprendimą su rankų darbo viršeliu, ant kurio - Klaipėdos simbolika - pilis, antspaudas...

Kurioje Klaipėdoje jūs labiau norėtumėte gyventi dabartinėje ar toje senojoje, nugrimzdusioje?

Sunku pasakyti. Niekada negyvensiu senojoje Klaipėdoje, bet pažintis su tų klaipėdiškių, kurie joje tuomet gyveno, atsiminimais, išgyvenimais verčia mane susimąstyti apie tai, koks yra mūsų santykis su miestu. Žmogus yra mieste ir miestas yra žmoguje. Miestas - tai toks darinys, kuriame yra visko: jausmų, instinktų, audrų, potvynių ir atoslūgių. Senoji Klaipėda buvo jaukus ir mielas miestas,tiems, kurie joje gyveno. Jie ne tik nepaprastai gerai pažinojo savo miestą, bet ir jį brangino, tausojo, saugojo.

Šiltas žmogaus santykis su savo miestu ir jo išgyvenimai man buvo didžiausias atradimas rengiant šią knygą. Siekėme, kad tas santykis, išgyvenimai atsispindėtų ir šioje knygoje, kad nesugriautume to subtilumo, nepraeitume purvinais batais per senųjų klaipėdiškių jausmus.

Gaila, kad po karo miestas neteko visų savo gyventojų. Suvažiavo nauji ir ne visiems Klaipėda yra tokia brangi. Aš manau, jog nesvarbu, ar tu gyvensi anksčiau, ar dabar - tu visada atrasi savo santykį su miestu. Mano Klaipėda man yra mieloji, senoji, gražioji Klaipėda.

Kaip reagavote į žinią, jog už šią knygą tapote I. Simonaitytės literatūrinės premijos laureate?

Man tai buvo taip netikėta. Man atrodo, kad šios premijos laureatai tampa tarsi sugiminiuoti su rašytoja ir privalo tęsti jos tradicijas, puoselėti jos atminimą. Aš pradėjau ieškoti, kas sieja I. Simonaitytę su "Nugrimzdusia Klaipėda". Manau, kad nuo 1921 metų, kai rašytoja apsigyveno Klaipėdoje ir rašinėjo eilėraščius Eglaitės slapyvardžiu, labai daug publicistikos straipsnių, "Aukštųjų Šimonių likimą", kai patyrė meiles, ir vis dėlto liko vieniša, ji išaugo kaip rašytoja.

Dar yra labai daug paslapčių, daug kas tyrinėtina I. Simonaitytės Klaipėdos laikotarpiu. Ji atsvėrė man naują kultūros židinį. Dar išlikęs tas pastatas ("Ryto" bendrovė), kuriame ji dirbo. Tuomet čia lankėsi Maironis, Vaižgantas, Balys Sruoga...

Galbūt šis klaipėdietiškasis I. Simonaitytės laikotarpis taps nauju jūsų tyrinėjimų objektu?

Ne, apie I. Simonaitytę nerašysiu. Jeigu bus palankios aplinkybės, galbūt išeis antra "Nugrimzdusios Klaipėdos" dalis.

Sidebar placeholder