Kęstutis Demereckas: "Nelaikau savęs misionieriumi, bet Dievas skyrė kultūrinę veiklą"
Kęstutis Demereckas: "Nelaikau savęs misionieriumi, bet Dievas skyrė kultūrinę veiklą"

"Pažvelgsi atgal - koks didžiulis darbas iš mažų darbelių pasidarė. Didžiausias uždavinys - sugrąžinti Klaipėdos miestui ir kraštui atmintį, kad žinotume jų vertę ir didybę", - sakė leidyklos "Libra Memelensis" savininkas kraštotyrininkas Kęstutis Demereckas.

Sakoma, kiekvienas turėtų išugdyti žmogų savyje, suvokimą, kad esi atsakingas už kiekvieną poelgį, nes negali pasiteisinti, kad dėl to kalta aplinka, kažkas kitas. Nenoriu būti pompastiška, bet Tave pavadinčiau misionieriumi: leidi istorines knygas, kad tautiečiai netaptų mankurtai. Iš kur visa tai?

Mano, kaip leidėjo, mintys nėra tokios svarbios, kad jas iškelčiau virš kitų dirbančių kultūros baruose.

Leidyba, manau, yra labai svarbi kultūros dalis, ypač ta, kurią mes vertiname kaip istorijos šaltinių publikavimą. Be mūsų leidyklos pastangų nebūtų J. Zembrickio Klaipėdos istorijos dviejų tomų, šiandien ruošiama trečioji dalis - Klaipėdos apskrities istorija, nebūtų Klaipėdos uosto istorijos, Klaipėdos atvirukų albumo ir t.t. Iš kur tai? Matyt, iš begalinės meilės šitam kraštui ir miestui. Nors gimiau Šilutėje, mieste, kuris nenukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą, tačiau Klaipėda jau keturis dešimtmečius žadina mano kūrybines galias ir ieškojimus. Aš mačiau ją atbundančią, po sovietinės priespaudos, aštuntajame dešimtmetyje, kuomet čia dar vyravo rusų kalba, mišrios, karjerinės vedybos. Atsidariusi naujoji mokslo įstaiga - Klaipėdos konservatorija sutraukė daugybę Lietuvos laisvųjų menininkų, muzikų, dailininkų, teatro specialistų, kalbininkų. Jie labai greitai keitė miestą. Deja, šiandien pamirštas Konservatorijos rektorius Vytautas Jakelaitis, padaręs Klaipėdą kultūringą.

Didžiavausi studijuodamas lietuvių kalbos ir režisūros specialybę. Buvau iš naujosios jaunimo kartos, kuri domėjosi modernia muzika, augino ilgus plaukus ir jautėsi laisvesni. Čia sukūriau pirmuosius savo darbus: antrame kurse - mažą muzikinį spektaklėlį vaikams, trečiame - labai svarbų tolesnei veiklai darbą "Užrašai ant mažųjų architektūros (kapinių) paminklų Klaipėdos krašte" (vadovas doc. J. Mališauskas). Tai 12 tomų darbas, kuriame nufotografuoti išlikę Klaipėdos krašto kapinaičių paminklai ir užrašyti tekstai nuo jų. Matyt, čia buvo pradžia.

Važinėdamas po kraštą mačiau daugybę apleistų išdraskytų kapinaičių, nes nebeliko žmonių, kurie prižiūrėtų kapus. Po karo, pasitraukus vietiniams gyventojams, kraštas patyrė didžiulę nelaimę, netektį, praradęs tuos žmones,kurie čia nuo amžių gyveno. Atvykėliai nieko negerbė, viskuo naudojosi, savinosi ir griovė. Vyko Mažosios Lietuvos genocidas. Naikinimo viršūnė - senosios Klaipėdos gaisrinės nugriovimas ir Klaipėdos kapinių sunaikinimas. Už šiuos ir kitus darbus kolaborantams žmonės, matyt, jau atleido. Tačiau nepagarba ir nemeilė kraštui tirpsta labai lėtai.

Grąžinti miestui ir kraštui atmintį, kad jis nebūtų mankurtas, žinotų savo vertę ir didybę - svarbiausias mūsų uždavinys. Tai mūsų leidyklos misija. Tačiau misionieriumi savęs nelaikau. Kitaip būčiau nenumojęs ranka į daugelį savo iniciatyvų. Pavyzdžiui, grąžinti Dangės vardą.

Kokia buvo pradžia?

Atlikau didžiulės apimties 10 metų tyrimą, modeliuodamas žemėlapiuose baltiškų hidronimų paplitimą, atradęs jų pasikartojimo dėsnius ir teigęs po to, kad Dangė - baltiškas vardas, pasikartojantis prūsų, latvių teritorijose, o "danė" - tik Danijos pilietė, tačiau nekovojau iki galo iš principo: "Jeigu Jums nereikia - aš nepersiplėšiu..."

2006 m. paruošiau pasiūlymus paskelbti 2007-uosius Klaipėdoje karališkojo miesto metais, su visa veiklos programa, Tauralaukio sutvarkymu ir t.t. Mero patarėjas įsikišo į stalčių, ir tuo viskas baigėsi. Daugiau aš ten su gražiom idėjom nebėjau. Manau radęs geresnį būdą skelbti istorines tiesas - tai knygų rašymas ir leidyba.

Kūryba prasidėjo labai paprastai - nebuvo, kas parašo, tai teko pačiam parašyti. Taip radosi kartu su Birute Serviene "Žvejyba pamaryje XVI-XX a." (1998), po metų mano didžiausias darbas -"Klaipėdos uostas" (pirmasis leidimas 1999 m.). Pastaroji knyga tapo svarbiausiu, kertiniu mano darbu, daugelio tyrinėjimų apibendrinimu.

Klaipėdos uosto istorija - tai pačios Klaipėdos atsiradimo istorija. Koks būtų buvęs miestas be jūrų prekybos, be ryšių su Anglija, be jūrų pirklių, kurie išgražino miestą, kai kurie tam reikalui paaukodami visą savo turtą? Tų žmonių indėlis nepagrįstai pamirštas ir būtina apie tai papasakoti; tą, beje, jau ir darome - knyga apie J. L.Vynerį privertė susimąstyti daugelį žmonių.

Šiandien kuriamos labdaros ir miesto gražinimo organizacijos, kurios, manau, deramai pratęs praeities šviesuolių darbus.


Kas miestui ir miestelėnams svarbiausia šiandien?

Nepasukti kvailybės linkme - ant kiekvieno grindinio akmens po paminklą. Mažųjų skulptūrų tiek pridygo, kad Klaipėda tampa ne karališkuoju miestu, bet kapinėmis. Tai sovietinio mąstymo palikimas, kai griovė kvartalais ir statė tarybinius paminklus - Neringai, Leninui, net ir vėliau - Mažosios Lietuvos prijungimui. Visų pagrindinis bruožas - gigantomanija. Šiandien populiaru ir priešingai - ant kiekvieno kampo. Na, bet apie tai reikėtų kalbėti plačiau.

Mažoji Lietuva pasižymėjo kuklumu, santūrumu, europietiška kultūra. Didžiojoje Lietuvoje kapinėse buvo statomi aukšti kryžiai, puošnūs koplytstulpiai, o Mažojoje - kuklūs krikštai, nedideli kryželiai su stogeliu. Etninių ribų naikinimas - šiandien didžiausia Lietuvos problema.

Mūsų leidyklos tikslas - knygose ir albumuose parodyti Klaipėdos krašto, jo miestų ir kaimelių istorinį tęstinumą, jis buvo ir prieš šimtą metų, ir prieš karą ir po jo, ir šiandien yra, ir liks, tik mes čia svečiai, kartais darantys savo tvarką. Branginkime, ką gavome, paveldėjome, išsaugokime ne tik Kuršių neriją.

Ką laikytum didžiausia praėjusių metų sėkme?

Pasigirsiu, kad praėję metai man buvo netikėtai laimingi - ne tik dėl to, kad išleistos daugiausia darbo ir kantrybės pareikalavusios knygos ("Šilutės ir Pagėgių krašto dvarai" ir "Klaipėda 1945-1965..."), bet ir dėl to, kad tapau tarptautinės paveldo organizacijos ICOMOS tikruoju nariu. Tad dar studentavimo metais pradėjęs dirbti Paminklų konservavimo institute fotografu ir daugiau nei du dešimtmečius fiksavęs Mažosios Lietuvos paminklus, paminklosaugos temos ir šiandien neatsieju nuo visos savo kultūrinės veiklos, kuri man skirta Dievo.

Šis kraštas dar labai mažai pažintas ir ištyrinėtas, čia veiklos yra visiems. Tik giliai pažinus, supratus jo etnines vertybes, išsaugojus dar išlikusius reliktus, galima bandyti iš lėto keisti ir pildyti naujomis dermėmis ir struktūromis, ar tai būtų pamario žvejų kaimas, ar Klaipėdos naujamiestis.

Ką kiekvienas galime padaryti, kad sendami nesakytume: "Gyvenimas praėjo pro šalį"?

Atsakyčiau - gyventi, mylėti savo vaikus, kad ir kur jie būtų, galvoti, kad kiekviena diena tau duota geriems darbams, nors ir mažiems. Pažvelgsi atgal - koks didelis darbas iš tų mažų susidarė. Štai mūsų leidykloje sukauptas Mažosios Lietuvos ikonografijos rinkinys. Tai ne vienas tūkstantis senų atvirukų, fotografijų, graviūrų, žemėlapių. Jų Vilniaus antikvarų turguje suranda sūnus Kristijonas (dirba įmonės vadovu), Kaune - studentė duktė Aušra. Ne taip seniai Kauno antikvariniame knygyne ji surado unikalią XIX a. Klaipėdos miestiečių mokyklos bibliotekos knygą anglų kalba. Tai ne kolekcionieriaus užgaida, bet būtinybė leidžiant knygas, kad galėtum publikuoti savo iliustracijas, kurios padeda atskleisti praeitį nematytais vaizdais, nežinomais faktais. Beje, leidykla vienintelė Vakarų Lietuvoje nuolat leidžia savo atvirukus. Fotografuoju jau keturis dešimtmečius, tačiau atvirukui parinkti fotografiją ypač sunku. Be to, ir fotografuoti reikia visai kitaip. Artėja laikas, kai pradedi sugrįžti prie savo pirmųjų negatyvų. Kas metai jie tampa istoriškai vertingesni.

Kas Tau padeda kūrybos kelyje; turiu galvoje žmones ir aplinką?

Daugiausia man padeda žmona Violeta, matematikė, pirmoji pradėjusi dirbti su kompiuteriais (prieš tai - skaičiavimo mašinomis). Ji mano darbų vertintoja ir gera kritikė. Šiandien dirbu kūrybinį darbą ramioje, užpustytoje sodyboje Rusnės saloje. Ją atstačiau savo rankomis, autentiškomis medžiagomis ir senuoju statybos būdu. Esu tradicinio lietuviško (mano atveju - kuršių) gyvenamojo namo šalininkas. Tai per amžius suformuotas ir išpuoselėtas žmogaus gyvenamosios erdvės tipas, kuriame labai patogu gyventi ir dirbti.

Sidebar placeholder