"To manęs dažnai žmonės klausia..." - įkvepia didelį gurkšnį oro Virginija. Ir papasakoja savo istoriją.
Su būsimuoju vyru Lioniumi susipažino, kai šis atvyko uostamiestin iš Molėtų mokytis Jūreivystės mokykloje. Graži uniforma, lėtakalbis vaikinas, vyresnis už šešiolikmetę Virginiją aštuonetu metų, iš pradžių tebuvo romantiškas susižavėjimas. Bet kai jis sugrįžo iš pirmojo savo reiso, mergina suprato, jog žaidimas kur kas rimtesnis nei kavalieriaus su pana pasivaikščiojimai mėnesienoje.
Susituokė, kai Virginijai sukako devyniolika, ir jiedu kartu jau dvidešimt metų.
"Pradėjome gyventi, pralėkė metai ir dar keleri, o vaikų vis nėra. Įsivaizduojate, koks užaugo noras turėti vaikų - ligi skausmo. Einame, būdavo, pro vaikišką vežimėlį, ir spėliojame: berniukas ar mergaitė?" - pasakojo Virginija. O jau kai po širdimi suspurdo Julius, pasijutusi kaip niekad graži ir laiminga. "Po metų pasirodė ir Tadas. O Vytukas išvis netikėtai, neskausmingai, lengvai - gimė namie, ir buvo tėvelio priimtas, nes šiam nebuvo kur trauktis", - juokiasi moteris.
Jau neatmena, ar spėjo vyrui paaiškinti, ką daryti, tačiau, kai atskubėjo greitoji, virkštelė jau buvo nukirpta žirklėmis, o kūdikis visa gerkle sveikino pasaulį, kuo dailiausiai tėčio suvystytas. "Kiekvienas vaikas man ne tik suteikė sparnus, bet ir pridėjo svorio: anksčiau nebuvau tokių gabaritų", - šypsosi Virginija.
"Visada laukiau sūnų"
Nors Virginija linkusi prisiminti vien šviesiąsias gyvenimo puses, raukšlelių it medin rievių į jos veidą įrėžė ir liūdesys, sumišęs su kalte. "Kai pagimdžiau Martynuką, nežinia kodėl liepiau jį išnešti, sakiau - man jo nereikia... Bet kai šokas atlėgo, pareikalavau: "Atiduokit mano vaiką!". Teko į gimdymo namus kviesti psichologą, kad medikai būtų ramūs, jog motina neatsižadėjo savo kūno ir kraujo.
Na, Lukutis, pagrandukas, - mielas mamos pupuliukas... "Aš visada laukiau sūnų. Vos suspurdėdavo gyvybė po širdimi, žinodavau - gims sūnus."
Virginija prisipažįsta prašiusi vyrą likti krante, kai laukėsi antrojo vaikelio. Taip Lionius anuomet pradėjo dirbti "Baltijos" laivų statykloje. Gavo pirmą bendrabutį, vėliau įsigijo baldininko amatą, ir nagingą meistrą prisiviliojo akcinė bendrovė. O tada darbų vis mažėjo, iš atlyginimo likdavo tik nuogi pažadai, ir šeima kraustėsi iš bendrabučio į bendrabutį, brido į skolas. Namuose pradėjo lankytis antstoliai.
"Kurį laiką tik ritomės žemyn, tapome valstybės išlaikytiniais, gyvenančiais iš pašalpų už vaikus", - skaudžiai prisiminimus dėlioja moteris. Virginijai apsirgus, jautriaširdė jos gydytoja Čepaitienė, pažįstanti savo pacientę kaip rūpestingą mamą, patarė: "Kreipkis į merą Rimantą Taraškevičių: jis supratingas žmogus".
Šeimai buvo skirtas keturių kambarių butas, kuris šeimai tapo brangus kaip šventovė.
"Ką be jų veikčiau?.."
"Aš vis dar dirbu "Klaipėdos balduose", - džiaugiasi Virginija ir pasakoja, koks įdomus yra baldų apdailininkės ir komplektuotojos darbas, į kurį vis sugrįžta paauginusi vieną ar kitą mažylį.
Anyta, gyvenanti toli, Molėtuose, vis atsiunčia marčiai rateliu suverpusi siūlų, o Virginija mezga.
Klausiu, ar juodu su vyru pabūna vieni. "O... - nutęsia, - tai jau iš iks failų... Sykį, nusprendę, kad berniukai jau dideli, pažiūrės mažius, mėginome slapta išsėlinti iš namų porai valandų. Ir ką jūs manote? Atsisukam ir matom - visi vaikai atidunda iš paskos..."
Virginija nežiūri muilo operų - nėr kada. Paskutinysis serialas, kurį žiūrėjo, buvo "Vergė Izaura". "O, ne, aš pati tikrai nesijaučiu vergė, - juokiasi. - Nieku gyvu nepasakyčiau, kad savo gyvenimą paaukojau vaikams. Meilė - ne auka ir ne pareiga. Tai gyvenimas. Ką aš daryčiau, jeigu jų nebūtų?.."
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą