- Tai tokia sritis, kurioje, ko gero, tarp profesionalų išnyksta bet kokie etniniai, tautiniai pasidalijimai. Tačiau egzistuoja didžiulė, tiesiog globalinė konkurencija.
Amerikoje gauti prestižinę stipendiją, skiriamą stambiam tyrimo projektui, arba būti pakviestam vizituojančiu profesoriumi, - didelė garbė. Konkurencija yra didžiulė. Tiesiog reikia dalyvauti konkursuose, reikia, kad apie tave "kalbėtų" tavo akademinė biografija, tavo darbai, pasiekimai. Bet tokioje globalinėje sistemoje kaip kad Amerikos akademinė sistema beveik nebelieka ribų tarp kultūrų, nebelieka etninių pasidalijimų. Amerikoje dirba labai daug europiečių, kinų, korėjiečių, japonų. Humanitarinių ir socialinių mokslų srityje tradiciškai dirba labai daug britų. Tad talentingi lietuviai turi tokius pat šansus kaip ir talentingi britai arba italai. Svarbiausia yra talentas.
Tą gerai patvirtina puikūs lietuvių fizikai, kurie, mano žiniomis, labai gerai vertinami prestižinėse Kalifornijos universitetų laboratorijose.
Gal kiek sunkiau humanitarams, bet ne todėl, kad jie yra prasti - Lietuvoje yra gerų humanitarų, puikių istorikų, literatūrologų. Mano nuomone, priežastis yra ta, kad šiuo metu pasaulyje egzistuoja humanitarų perprodukcija. Amerikoje ir Vakarų Europoje yra per daug filosofų, istorikų, filologų. Tiesa, didelį šansą dabar gavo ispanų filologijos specialistai, kadangi ispanų kalba tampa antrąja kalba daugelyje Amerikos valstijų. Tai atvėrė naujas galimybes ispanų filologams.
- Turbūt darbas čia ir užsienyje - du nepalyginami dalykai?
- Ir taip, ir ne. Palyginami todėl, kad visur yra gerų studentų. Aš Lietuvoje turėjau puikių studentų, kurių niekada neužmiršiu, bet puikių studentų turėjau ir Amerikoje, Suomijoje, Estijoje. Yra žmonių, kurių vardus ir pavardes iki šiol prisimenu, nors su jais bendravome tik vieną semestrą. Taip yra todėl, kad tie žmonės įstrigo į mano širdį ir protą, nes jie buvo puikūs studentai. Aš, kaip profesorius, jaučiu meilę ir pagarbą savo studentams, nesvarbu, kur jie būtų - ar mano gimtojoje Lietuvoje, ar kur nors kitur. Taigi šie dalykai yra bendri.
Artima ir tai, jog kiekvienoje akademinėje įstaigoje yra ir protingų žmonių, ir kvailių, turinčių laipsnius. Čia jokio skirtumo nėra, dar niekas jokioje šalyje nėra patobulinęs žmonių giminės. Žmonės visur vienodi, skiriasi tik normų laikymasis ir bendras civilizuotumo lygis. Visur yra kvailių, labai ambicingų, laipsniuotų, net labai pavojingų, turinčių daug galios ir iniciatyvos. Visur yra ir protingų, inteligentiškų žmonių. Turiu kolegų lietuvių, kuriuos mėgstu ir branginu, turiu kolegų ir iš daugelio kitų šalių, su kuriais visada palaikysiu glaudų ryšį.
Žinoma, egzistuoja daug skirtumų, kitaip ir būti negali. Amerika yra labai didelė, ten yra daug įvairių universitetų, kurių akademinės struktūros formavosi daugybę metų. To neturime mes - Lietuvos akademinis gyvenimas buvo brutaliai nutrauktas. Egzistuoja savotiški pertrūkiai, tad šiuo metu esame patekę į gana komplikuotą situaciją. Daug kas yra keistina, reformuotina, daug kas - morališkai susidėvėję ir atrodo labai blogai Vakarų kontekste.
Bene pagrindinis skirtumas tarp Lietuvos ir Vakarų universitetų - Vakaruose yra sukurta tam tikra sfera, kurioje galima labai komfortabiliai dirbti intelektualinį darbą. Jei jau tu esi įleistas į tą sferą, jei nekyla abejonių dėl tavo kompetencijos, tavimi pasitikima, jei pasirašai nuolatinį kontraktą, - Vakaruose galima su didele meile savo darbui maksimaliai atsidėti vien tik jam. Lietuvoje tai, deja, šiuo metu yra neįmanoma. Viena vertus, taip susiklostė dėl sunkios ekonominės padėties - žmonės priversti uždarbiauti kaip barbės devyndarbės, kita vertus, ir pati akademinė sistema nėra tiek galinga, kad suteiktų tokias galimybes.
Žinoma, aš nieko neidealizuoju, nėra rojaus žemėje. Ten, kaip ir čia, yra baisių intrigų ir kitų blogybių. Bet jei jau patenki į tą sferą, ten gali dirbti ne su kankinio mina veide, bet su dideliu džiaugsmu. Nes egzistuoja intelektualinio ir profesinio komforto elementas, kurį suteikia ta sistema.
- Kalbant apie mokymo sistemą - ar labai skiriasi mokymo kokybės lygis? Kokias žinias įgyja Lietuvos, o kokias - užsienio studentai?
- Tiesą pasakius, man šiuo metu nėra visiškai aišku, kokio lygio jauni žmonės Lietuvoje pasiekia universitetinių studijų lygį. Mano jaunystėje situacija buvo tokia - buvome paveldėję rusišką švietimo sistemą, kuri tikrai nebuvo bloga. Vidurinėse mokyklose buvo dėstoma gana gerai. Tuo tarpu Amerikos problema ta, kad jie turi gan prastas viešąsias mokyklas. Visi iš paskutiniųjų stengiasi leisti vaikus į privačias mokyklas, nes tik privataus lavinimo sistema garantuoja žmonišką išsilavinimą. Kadangi viešosios Amerikos mokyklos dažnai neatlieka savo paskirties, į koledžą patenka jauni žmonės, kurie yra žingeidūs ir, ko gero, gabūs, bet turintys didžiulių išsilavinimo spragų. Ir pirmieji dveji koledžo metai, tiesą sakant, yra skirti tų spragų lopymui. Štai mano jaunystėje situacija buvo tokia, kad Lietuvos vidurinės mokyklos buvo geros, jauni žmonės - neblogai išsilavinę, bet universitetai neprilygo Vakarų universitetams. Mūsų tarybinė profesūra atvirai sakydavo, kad jeigu iki universiteto labiau išsilavinę yra mūsų žmonės, tai po studijų universitete pranašesni vakariečiai.
Kokia situacija Lietuvoje yra šiuo metu, aš pasakyti negaliu. Mano jaunystėje Lietuva buvo labai raštinga šalis, vėliau, apie 1997 m., aš pastebėjau pokyčių. Taisydamas studentų darbus pradėjau rasti gana grubių kalbos klaidų. Aš dažnai studentų kalbos klaidas taisau Amerikoje - man tai yra įprasta, bet labai retai pasitaikydavo, kad man reikėtų šitą daryti čia. Tad, ko gero, gimtosios kalbos išmokimas ir kokybiškas jos vartojimas tampa tokia pat privilegija, kokia Amerikoje arba Anglijoje yra anglų kalbos vartojimas. Ten iš kalbos kultūros gali spręsti vos ne apie žmogaus kilmę ir socialinę klasę. Ar tik prie to neartėjame ir mes? Pasikeitė mūsų socialinė kompozicija, mūsų akyse keičiasi Lietuvos visuomenė - pirmą kartą po 50 metų turime diferencijuotą, klasinę visuomenę, ir natūralu, kad tie dalykai palietė ir švietimą. Švietimas nebėra visiems prieinamas. Netrukus geras lietuvių kalbos vartojimas, sugebėjimas gražiai ir taisyklingai kalbėti bei rašyti gali tapti jau aukštojo mokslo monopolija, nes mokykla nebepajėgs šito padaryti. Bent jau Amerikoje taip yra.
Kalbant apie pagrindinius skirtumus, būtina paminėti, kad Amerikoje yra ir gerų, ir blogų universitetų, bet jų yra labai daug, per 2000. Tad pasirinkimo galimybė yra didžiulė. Tuo tarpu Lietuvoje turime kelioliką aukštųjų mokyklų, tarp kurių - viena europinio garso: tai Vilniaus universitetas, bei pora jaunų ambicingų universitetų. Toks, kaip Vilniaus universitetas, tėra tik vienas.
Lietuva - nedidelė šalis, mūsų resursai riboti - ir žmogiškieji, ir finansiniai. Todėl aš įsivaizduoju, kad ateities Lietuva niekada negalės tenkintis vien tik Lietuvos aukštuoju mokslu, jaunimas privalės kaip galima daugiau studijuoti Vakarų Europoje bei toje pat Amerikoje. Tai yra visiškai normalu. Ir ne tik todėl, kad jauniems žmonėms norisi ištrūkti iš šeimos, iš savo aplinkos, pažinti pasaulį. Priežastis paprasta - mūsų šalis yra per maža, kad ji sugebėtų patenkinti visų jaunų žmonių poreikius. Mūsų akademinė struktūra nėra tokia galinga.
- Kaip Jums sekasi bendrauti su jaunimu, ar esate griežtas dėstytojas?
- Nesu griežtas dėstytojas ir, ko gero, tai yra didelis mano minusas. Labai nemėgstu per griežtų dėstytojų, vadinamųjų "kirvių"; mano manymu, tų žmonių charakteryje yra kas nors defektyvaus. Reikia būti griežtam principingumo požiūriu. Turi skirti gerą nuo blogo.
Man griežtumo trūksta štai kokia prasme - buvo atvejų, kai aš žinojau, jog studentas man meluoja, bet neturėjau jėgų jo demaskuoti. Štai Amerikoje žmogus ašarodamas kalbėjo apie lūžusias kojas, rankas, mirusias seneles: žinojau, kad tai melas, bet man pagailo. Nes žmogus taip toli nuėjo, kad nuoširdžiai verkė - šitaip patikėjo savo melu. Aš tam pasiduodu.
Bet apskritai mano santykiai su studentais yra pagrįsti nuoširdžia abipuse pagarba ir žmogiška simpatija. Man nuolat tenka atsidurti svetimšalio pozicijoje, todėl tampu studentams šiek tiek paslaptingu personažu. Jie jaučia, kad esu kiek kitoks, kalbu su europietišku akcentu, nors esu profesionaliai įvaldęs anglų kalbą, ir tai turbūt veikia mano naudai. Amerikiečiai mėgsta užsieniečius. Jie tuo ir ypatingi. Užsienio profesoriai amerikiečiams atrodo inteligentiškesni, įdomesni už savuosius.
Manau, abipusė pagarba yra vienas svarbiausių dalykų. Pagarba ir profesionalumas - tai tos dvi kolonos, ant kurių galima statyti akademinį pastatą.
- Ką manote apie dar visai jauną uostamiesčio aukštąją mokyklą - Klaipėdos universitetą?
- Aš jam iš visos širdies linkiu sėkmės. Esu Klaipėdos universiteto signataras, buvau vienas iš tų, kurie stovėjo prie universiteto ištakų, tad mano jausmais galite neabejoti, linkiu jam tik laimės. Žinoma, universitetas turbūt patiria problemų, tokių pat, kokių patiria visos Lietuvos aukštojo mokslo įstaigos. Kitos problemos - specifinės, labai jaunos mokyklos problemos. Turi praeiti kažkiek metų, tada atsivers kitokios perspektyvos. Neįmanoma vertinti universiteto, o ypač - kritiškai, kuris tegyvuoja dešimtmetį. Jeigu universitetas išlaiko istorijos egzaminą, subrandina vaisius nors po 50 metų, mes jau galime bandyti jį vertinti. Reikia ilgesnės perspektyvos, tokia jau akademinio gyvenimo prigimtis, kad daugelį dalykų lemia ne profesorių skaičius, o akademinio gyvenimo tęstinumas: kai mes didžiuojamės tuo, kas buvo prieš 100 ar 200 metų, ir sugebame tas intelektualinio gyvenimo formas ir kokybę išlaikyti. Čia, matyt, ir slypi visa universiteto vidinė substancija.
- Žinia, Klaipėdos universitetas ilgokai neišsirenka rektoriaus. Ar jūs pats niekada negalvojote siekti šio posto?
- Galiu atsakyti labai paprastai - esu ne kartą apie tai klaustas, bet tai niekada nebuvo oficialūs klausimai. Tai buvo tik žurnalistų klausimai. Taigi galiu eilinį kartą atsakyti: kadangi niekada niekas šito nei siūlė, nei su manimi aptarinėjo, tad man belieka tik su šypsena pasakyti, kad niekada nemėginau savęs įsivaizduoti šitame vaidmenyje ir, matyt, nemėginsiu, nes man tai primintų vaikystę, kai svajonėse pabuvau ir lakūnu, ir jūreiviu, ir tapytoju, nors piešti niekada nemokėjau. Tad kam man reikia dabar dirbtinai grįžti į vaikystę ir fantazuoti apie dar vieną vaidmenį?
Kas iš to, jei pasakyčiau, jog turiu idėjų. Noras tapti rektoriumi visų pirma reiškia pasiryžimą turėti savo rinkėjus. Tam reikia pelnyti akademinio elektorato palankumą. Tokį palankumą gali pelnyti ką nors žadantis žmogus - o žadėti aš nieko nesiruošiu ir net negaliu, kadangi esu profesionalas, dirbantis pagal tarptautinius kontraktus, vizituojančio profesoriaus teisėmis, taigi, mano pažadai skambėtų kurioziškai, jeigu ne komiškai. Galima patraukti akademinį elektoratą pažadais ką nors reformuoti, bet tam reikia turėti komandą. Reikia turėti labai aiškią viziją ir bent jau 10-15 kolegų būrį, kurie būtų pasiryžę įvykdyti reformą ir nedelsiant pasitraukti. Kitaip tariant, tai būtų sprendimai, kurie nesuderinami su populiarumo ir jėgos žaidimais. O kadangi aš nematau galimybių suvaidinti tą vaidmenį, kurį hipotetiškai galbūt ir įsivaizduočiau - reformatoriaus - man belieka viso labo tik ramiai išsižadėti šitos idėjos.
Bet jei kalbate apie mano žmogiškąjį suinteresuotumą - ar aš norėčiau būti rektoriumi, galiu pasakyti atvirai - ne. Aš neturiu tokios ambicijos. Jeigu ir norėčiau vadovauti universitetui, tai nebent tam, kad galėčiau įgyvendinti kokią nors akademinę viziją. Kad, pavyzdžiui, galėčiau įkurti arba sustiprinti norimas katedras, įgyvendinti konkrečias studijų programas, pastūmėti kokias nors intelektualines iniciatyvas. Bet po to reikėtų pasitraukti. Nes man visai nereikia, kad socialinis vaidmuo taptų mano žmogiškąja esme. Man nereikia, kad ta kėdė taptų mano kauke arba, dar blogiau, mano asmenybės dalimi, kadangi mano asmenybę formuoja mano profesija ir žmogiški įsipareigojimai. O mano profesija visų pirma yra pedagogo ir mokslininko. Nauja mano knyga arba pavykęs dėstomas kursas man teikia kur kas daugiau džiaugsmo nei pareigos ir žmonių valdymas.
- Ačiū už pokalbį.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą