Turi būti pasišventęs scenai, nes visą save jai atiduodi. Jausti partnerį. Tą dieną, kai yra spektaklis, neini į parduotuvę ar į turgų: kaupiesi. Su kuo palyginti? Chirurgas operuoja vieną žmogų, jį ir temato, o tu ir gatvės minioje stebi žmones, judesius, šypsenas ir nieko nebematai aplink, arba "ištirpsti", kartodamas tekstą, - sako aktorė, sutikdama, kad ir paprastų mirtingųjų gyvenimo tragedijos prilygsta Sofoklio sukurtoms. - Taip pat aktorystę galima palyginti ir su kunigyste, tai yra tavo tikslas, gyvenimo kelias.
Ne kiekvienam išpuola laimė dirbti viename teatre su kurso draugais. Jūsų scenos partneriai - Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetų pirmoji režisieriaus Povilo Gaidžio aktorių laida.
Aš labai laiminga, kad kartu baigėme mokslus ir atėjome į teatrą. Turi kam pasiguosti, paverkti, iš ko gauti pastabų, nebijai rėžti į akis tiesą ir gauti atgal. Tai nuostabūs žmonės ir aktoriai. Režisierius Povilas Gaidys žino, ko nori, teisingas. Na, tėčiu jo nevadinsiu, bet kaip buvęs dėstytojas jis ir į šalį tave pasikvies pastabas išsakyti, ir aprėks, kai jau nebeiškenčia, - juokiasi.
Dievas ne kiekvienam duoda Žano Gabeno išvaizdą, kai juokiesi vien iš jo grimasų, kai reflektuoja gyvenimišką situaciją. Ar sunku būti komedijos aktore, juokinti minią, kai širdis iš skausmo plyšta?
Žmonių niekas nelinksmina, nejuokina, tu, gavęs vaidmenį, ji kuri. Būna, jis taip prilimpa prie širdies, kad net nebejauti, tiesiog gyveni. Ir kartais net nematai tamsoje, ar žiūrovas juokiasi, tu jį tik jauti.
Iš pradžių visi vaidmenys sunkūs, ir aš, kaip skorpionas, nuolat graužiu save dėl klaidų. O sunkiausias vaidmuo tai buvo Gabrielės "Bankete", grįžus namo, negalėdavau kąsnio praryt. Gal aš jo labai bijojau, tačiau jis man buvo ir itin mielas. Bet kiekvienam spektakly esi kitokia, nugyveni kontrastingiausių charakterių žmonių gyvenimus.
Iš kur semiuosi kūrybinės energijos, būdama "nusiminusios" tautos atstove? Man jos suteikia vaikai... Anksčiau mes važinėjome į gastroles, po to spektakliai vyko vos kelias dienas per savaitę, dabar gal visai teatrą uždarys. Aš pablūsčiau, jei neturėčiau, kur išlieti energijos!
Dirbate su vaikiukais net dviejuose uostamiesčio vaikų darželiuose. Ne tik todėl, kad vien iš teatro retas aktorius pragyvena?
Taip, alga maža, bet neturi kur dėti savo laisvės. Ir vaikai duoda meilę, jie atviri, visai nemoka meluoti. Tai pasakiška patirtis.
Manau, kad ir mažame vaike slypi didis aktorius, nors tik atėjęs jis net nemoka atsitūpti, tiesia linija praeiti. O paskui pradeda žaisti, fantazuoti.
Kartą klausiu: "Jonuk, kodėl nevaidini?" - Aš dabar mąstau. Ar tai ilgai truks? Na, jums teks palaukti... Aš juos atsivedu į spektaklį, į grimo kambarį, ir jie labai nori vaidinti Didžiojoje scenoje.
Sakoma, įdomus ne tas aktorius, kuris neturi kompleksų, o kuris juos paverčia pranašumais.
Kompleksų neturiu, neturiu ko gėdytis, o išėjusi iš teatro, tampu Lina. Kokį vaidmenį matuojuosi kaip moteris, koks asmenybės tipas esu?
Pasakysiu atvirai: atsipalaiduoju vaidindama komediją ir bijau kitokių. Gyvenime esu kompanijų siela, nes jei jau ten esi, nekankink savimi kitų, - švęsk, kvatokis, gyvenk šia diena.
Sakoma, keturiasdešimtmetės jau žino, ko nori iš savęs, partnerio, iš gyvenimo, ir yra laimingesnės nei jauniklės. O sulaukus penkiasdešimties?
Tarp kitko, keturiasdešimtmetis man buvo siaubinga krizė, peilis į širdį. Bet tada pradėjau dirbti su vaikais. O štai 50-ties sulaukus, tik tas ant atviruko užrašytas skaičius sukrėtė. Aš dabar tikrai jaučiuosi labai gerai, nepraradau gebėjimo stebėtis viskuo aplinkui, esu laisva ir išgryninta nuo visų nuoskaudų, kerštų, susierzinimų.
Tik gal nėra laiko pagalvoti, ką ir kiek atidaviau teatrui. Po spektaklio eini tiesiai į lovą, - juokiasi.
Sako, be meilės žmogus tuščias ir net pavojingas...
Meilė vyrui mane kartais kėlė, kartais žlugdė, bet aš meilę suprantu platesne prasme. Vyrą myli šeimoje, ir ji duoda ir atima, bet ją gauni iš mamos ir iš dukros, iš draugų, aktorių, ir visada esi mylimas ir myli pats. Jautiesi reikalinga.
Vyras reikalingas, kad palaikytų, apkabintų, su juo pasitartum, bet nesu linkusi pasiaukot ant meilės altoriaus. Esu per daug savanaudiška, - kvatojasi ir priduria: "Save reikia mylėti. Ir kuo daugiau atiduosi, tuo daugiau gausi - iš širdies į širdį".
Per tokią metų šūsnį teatras keitėsi ir žiūrovas tapo išrankus. Labiau jį traukia aikščių reginiai, jis nebenori įtampos, analizės, mentalinio krūvio, o dar spektaklis trunka keturias valandas...
Žinoma. Vienu metu teatras buvo ištuštėjęs; dabar vėl pilna žmonių. Tik man keista, kad jiems taip sunku atvažiuoti bilietą nusipirkti, bet jeigu kas atneštų, tikrai ateitų.
Taip, anksčiau teatras buvo vedlys, žadino tautinę sąmonę, kėlė. Tačiau aš nematau jo agonijos dabar: kiekvienas aktorius nori išbandyti viską, o žiūrovas atsirenka, ar nori reginio, ar sukrėtimo, ar susitvarkyti savo jausmų palėpę, pamąstyti, kažką pasiimti.
Kartais jis gal pasijunta apnuogintas, pamato save aktoriaus sukurtame personaže, ir net gali kokia įžvalga pasinaudoti, priimdamas svarbų, drastišką sprendimą. Pažiūrėkit, vieni negali iškęst "Šalto vaiko", tiesiog "sušąla", o kiti kažkur pritaiko tas atvertis.
Kai manęs klausia, ar verta eit į vieną ar kitą spektaklį, visada sakau: "Ateikit, ir pasižiūrėkit".
Ką pati pasiėmėt iš teatro?
Jei atvirai, man teatras suteikė pasitikėjimo savimi. Jeigu ne jis, aš gal nedirbčiau su vaikais, gal būčiau pardavėja. O gal nebūčiau gavusi, ko noriu...
Nuo vaikystės nesvajojau, kad būsiu aktore, o paskui žiūriu, kad jau esu. Tai man leido daugiau išbandyti, "peržengti save", atiduoti širdį. Dėl to verta gyventi.
Turit moteriškų silpnybių?
Anksčiau mezgiau. Nepakenčiu eilių, į krautuves einu nebent dovanos nupirkti ir kai badauju. Iš kirpyklos išbėgu, jei reikia palūkėt, madų nesivaikau, o mano drabužių stilius - darbinis.
Vaikštau su džinsais, nes su vaikais tenka vartytis, ristis kūliais... Kodėl nusidažiau plaukus raudonai? Et, galvoju, jeigu jau penkiasdešimtmetis - kodėl nepašėlti?
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą