Nuo filmo atitolau visai. Kai buvo premjera Klaipėdoje, kai kurias scenas jau buvau pamiršusi... Aišku, vaidmuo persekioja ir jo negali užmiršti. Jis prisodrintas visokių įvykių, vidinių perversmų. Vis tiek su tuo žmogumi (sukurtu vaidmeniu - Aut. past.) gyveni, nėra taip, kad tekstas sau, aktorius sau. Viskas pereina kiaurai per mane pačią. Kita vertus, niekas kitas neleidžia taip greitai pamiršti vaidmens kaip naujas darbas.
Kokiais momentais "išlenda" ankstesnis vaidmuo? Tai emocinė atmintis. Žmogus, kuris nusidegina ranką, ilgai tai prisimena, ypač kol ją skauda. O paskui, neaišku su kokiomis emocijomis, tai ateis ir prisimins... Mes labai gražiai bendraujame su Rasa Samuolyte (Vikos vaidmens atlikėja - Aut. past.), dažnai susitinkame. Tai nori nenori tą vaidmenį prisimeni, nes buvo labai gera bendrauti. Filme susitikome su senais mano partneriais Remigijumi Sabuliu (vaidinusiu psichoanalitikės meilužį), Romu Ramanausku (vyrą), su kuriais jau buvo filmuotasi. 
Kai žiūrėjau paskutinę filmo sceną, kur jūsų herojė lūpdažiu brėžia kontūrą aplink savo kūną ant žemės, kilo daugybę klausimų, adresuotų jums. Pasirodo, ne man vienintelei. Pacituosiu Bernardinuose.lt aptarusią filmą Agnę Žemaitytę: "Nelė Savičenko - turiu jai tūkstantį klausimų ir dukart tiek komplimentų". Kokius klausimus žiūrovui adresavote jūs?
Man kilo profesiniai: kaip padaryti tą ar aną, kad transliuotųsi tas ar anas. O klausimai... Kaip jų gali nekilti, kai žmonės savo noru išeina iš gyvenimo. Kodėl? Kas atsitiko? Nejau tik tiek tereikėjo? Taigi psichoanalitikės darbas gelbėti kitus, tai kodėl pati savęs negelbėji?!
Pasakysiu labai baisų pavyzdį, bet mane visada stulbina klausimas, kodėl savo noru išėjo aktorius Saulius Mykolaitis. Jam juk puikiai sekėsi, puikiai vaidino, kūrė spektaklį vieną po kito. Kas atsitiko? Kodėl? Kieno dabar paklausti? Jo nebepaklausi. Su mumis kažkas buvo atsitikę, kad lemiamu momentu jam nebuvo su kuo pasikalbėti. ...
Tą lemiamą minutę gydytoja bandė pasikalbėti su savo paciente. Bandė, ir nieko negavo, išskyrus vienintelį atsakymą, nusiraminimą, kad Vika nenusižudys. Tai nors dalis jos misijos įvyko, o visa kita neteko prasmės. Ūmai, per vieną akimirką. Supratimas, kad tu nieko negali pakeisti. Negali žmogaus padaryti geresnio, nors tikėjai, kad taip gali būti, kad su tuo žmogumi būsi daug akimirkų, minučių - ir kažkas įvyks, pasikeis. Niekas nepasikeitė. Ir tas beprasmybės suvokimas vieniems išsilieja alkoholizmu, kitiems - maniakiška saviraiška, agresija.
Ruošimasis vaidmeniui buvo sudėtingas?
Teko bendrauti su psichoanalitiku. Psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis buvo filmo konsultantas, labai daug padėjęs. Dar bendravau su gydytoju Klaipėdoje. Ruoštis vaidmeniui padeda jau vien stebėjimas, kaip jie elgiasi darbe, klauso, žiūri, kaip bando žmogui padėti surikiuoti mintis. Toks psichoanalitiko darbas - mokėti klausyti.
Šia prasme tai nebuvo labai sudėtingas ar alinantis vaidmuo. Tik ruošiantis vaidmeniui, norėjosi, kad kuo greičiau prasidėtų filmavimas. Viskas susikaupė ir norėjosi išsibandyti.
Kas buvo sunkiausia?
Scena vonioje su vaistais. Ji buvo pati sunkiausia. Sunkiausia, nes suvoki - o jeigu aš, o jeigu man. Ir suprasti, kad po kelių akimirkų tavęs nebeliks. Po šito negali visko užmiršti po penkių minučių, išgėręs kavos. Su tuo reikėjo pabūti.
Sunkus buvo paskutinis pokalbis su Vika, nors juo prasidėjo pirmoji mano filmavimo diena. Kino nemalonioji pusė ta, kad va, gali pametėti tokių kiaulysčių. Ir dėl interjero. Mes filmavome bute, kurį turėjo tuoj nugriauti. O tai paskutinė scena, pats reikšmingiausias pokalbis. Širdyje turbūt visada bus toks kartėlis, nes, mano manymu, ta scena galėjo būti žymiai geresnė.
Tikėjausi atsakymo, kad sunkiausios buvo erotinės scenos. Berods, A. Puipa minėjo, kad šių scenų baiminotės dėl savo studentų reakcijos.
Vienas iš argumentų buvo - man nepatogu, nes esu dėstytoja. Tokia mieščioniška mano baimė: kaip čia dabar pasirodysiu kitokiame amplua? Ir, neduok Dieve, kaip čia atrodys. Bet juk esu aktorė! Bet juk tai ne aš. Tai ne Nelė. Man tai kas lieptų, tai - ohoho! Nieko neišdegtų!
Dėl erotinių scenų kyla motyvaciniai klausimai: ar to būtinai reikia. Bet Jurgos tokia literatūra - neatplėšiama nuo erotikos. Visos jos knygos tuo persmelktos. Staiga tapti kažkokiomis "davatkomis", ir dėl to nefilmuoti - tai kam tada imtis ekranizacijos?! Man nebuvo baisu, tik nemalonu iki pat filmavimo pradžios.
Kaip manote, kodėl iš žiūrovų ir kritikų daugiausiai komplimentų sulaukė būtent erotinės scenos?
Kai žiūrėjau filmą, bijojau šitų scenų - iš etinės pusės. Kai buvo galima pažiūrėti per monitorių, savo scenų net nežiūrėjau. Filmo kontekste jos nėra tik vardan erotikos, sekso. Šios scenos išplaukia iš to, kas natūralu - aistros, meilės. Gal dėl to jos neužkliuvo ir susilaukė komplimentų, nes organiškai įsiliejo į filmą. Tos scenos buvo ne tam, kad pritraukti kuo daugiau žiūrovų ar šokiruoti.
Įmanoma filmą vertinti kaip žiūrovui, jeigu pats jame vaidini?
O kaip ledo čiuožėjai ar krepšininkai vertina, kaip kitaip tobulinsi techniką? Privalai atsijungti ir žiūrėti kaip į atskirą produktą, kitą žmogų. Jei negaliu atsiriboti, tai jau tavo problema. Reikia mokėti save valdyti ir žiūrėti svetimomis akimis. Spektaklius irgi filmuoja, žiūri savo klaidas, bet čia gali kažką keisti, o filme jau būnas viskas baigta.
Žiūrėdama filmą, sau išsakėte daugiau komplimentų ar kritikos?
Nesu iš tų, kuri sako sau komplimentus. Truputėlį kitaip darau - aš žiūriu, ar esu tiksli, ar ne. Ten kur tikslu - aha, lengviau atsikvėpi. Savižavos nėra.
"Nuodėmės užkalbėjimas" kino teatruose pasirodė tam tikrų įvykių kontekste - netrukus po Jurgos Ivanauskaitės, pagal kurios kūrybą buvo sukurtas filmas, mirties. Pasirodė atsiliepimų, kad filmui tai padės tapti pelningu, nes rašytojos gerbėjai skubės jį pamatyti.
Šventvagiška net taip galvoti. Garbės nedaro tiems, kurie taip galvoja. Man gaila tokių žmonių.
Jurga iš Švedijos grįžo pilna jėgų, ateidavo į filmavimo aikštelę. Nė vienam net minties nekilo, kad jos gali nebebūti. Su R. Samuolyte lankėmės jos namuose. Puikiausiai praleidome vakarą ir viskas buvo gerai. Nesitikėjome pablogėjimo, kuris atėjo labai staiga. Man pasidarė baisu, kai filme Vika sako: "O gydytojai sako, kad greitai mirsiu", - tragiškas atsitiktinumas, atliepęs tam, kas vyko gyvenime.
Filmas pratęsia Jurgos gyvenimą, nes kiekvienas menininkas gyvena savo kūryba. Ką daugiau galima pasakyti apie išėjusį menininką?
Viename interviu minėjote, kad lauktumėte išskirtinio paradoksalaus vaidmens. Ar psichoanalitikės vaidmuo tokiems priklausytų?
Man patinka vaidmenys, kurie nelabai greitai tampa aiškūs žiūrovui. Nenuspėjami. Tai gali būti ir kokia žanro painiava - tragedija, farsas, drama. Tai turėjau omenyje, o ne nuoseklų ir lygų vaidmenį. Patinka temperamentingi, keliadugniai vaidmenys. Tai gali būti man pačiai netikėti dalykai. Mane pačią pritrenkia ir paveikia kūriniai, tad norisi ir tokio vaidmens... Ne, psichoanalitikės vaidmens tokiems nepriskirčiau. Tai tiesiog geras vaidmuo. Gerai parašytas. Aišku, man visai netikėtas.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą