Pranciškus Narušis: "Randu pabaigą be pabaigos"

Kasdien tas pats - darbas, popieriai, problemos... Atėjus į naują aplinką atsinaujina mąstymas, o problemos, kurios tave spaudžia, ne tokios baisios atrodo. Ši aplinka, - numeta striukę ant sofos, - nuostabi!

Turite problemų?

Nesinori atsakyti į šį klausimą. Tiksliau, nenoriu pradėti jo gvildenti. Apskritai visas mūsų gyvenimas - problemų sprendimas. Daugiau nieko ir neišgirsite, kaip "tai - tavo problema". O jų visada buvo ir bus. Reikia tik greitai rasti racionalų sprendimo būdą. Ar interviu bus apie tai?

Norėčiau, kad būtumėte atviras.

Esu keistokas. O keistuoliais šiandien vadinami tie, kurie slepiasi nuo politikos, realybės. Prieš kelerius metus užrašiau poetinę mintį: "Išeitis yra apsivesti, ir dar kartą apsivesti, sulaukus keistuolio pripažinimo".

Manau, kad žmogus turi susivokti, ką jam davė prigimtis, kas jam skirta šiame gyvenime. Reikia saugoti ką turi, vertinti tai ir sąžiningai gyventi. Šiandien daugelis yra pasimetę, nesuradę savo kelio. Tarkim, muzika... Vienus žmones ji gali sugadinti, kitiems atverti duris į gyvenimą.

O kaip buvo jūsų atveju?

(Šypteli.) Suprantate, į šį klausimą galiu atsakyti vienaip, o visuomenė supras ir įvertins kitaip. Vieniems aš esu priimtinas, kiti galbūt iš manęs šaiposi, o treti mano, kad esu nevykėlis. Dar kita grupė - mano gerbėjai, kurie seka kiekvieną žingsnį.

Išsisukote nuo atsakymo.

Nenoriu kalbėti apie vidinius dalykus. Tada reikėtų pradėti rašyti knygą - į vieną žodį nesutalpinsiu to, ką noriu pasakyti. Bet į šį klausimą gal tiks šis atsakymas - jei čia pasikvietėte, vadinasi, mano, kaip muzikanto, gyvenimas nėra beprasmis.

Jūs ir pats taip nemanote. Kitaip negrotumėte saksofonu, klarnetu, 1975 metais nebūtumėte pradėjęs kurti Džiazo muzikos katedros, bigbendo...

Nepaisant akivaizdžios beprasmybės, gyvenimas - prasmingas.

Čia jūsų sentencija?

Ne, tai nuskaityta mintis, - šypteli, - ji man labai patinka. Kažką panašaus esu išrutuliojęs savo poetiniuose ketureiliuose.

Kada pradėjote rašyti?

Kai pradėjau susikalbėti su tėvais, - juokiasi. - Gimiau ir augau Kartenoje - kaimiškos idilės miestelyje. Nueidavau į tupyklą ir mąstydavau - gražūs medžiai, bažnyčios stogas... Nieko kito, išskyrus Karteną, tada nebuvau matęs.

Gal man ir nereikėtų rašyti?.. Nežinau, kodėl taip dabar galvoju. Gal todėl, kad šiuo metu taip jaučiuosi. Et, reikia palaukti. Nenoriu supykti ant savo minčių.

Pykstatės su mintimis?

Žinote, kai eilėraščiai būna sudėti į knygą (po Naujųjų ruošiuosi leisti), jų jau neišmesi. O rankraščius, supykęs ant minčių, gali suplėšyti. Tada prisigalvoji įvairiausių pateisinimų. Pavyzdžiui, "nenoriu palikti pėdsakų", - juokiasi. - Panašiai būna ir su nuotraukomis - kaupi kaupi... O kam?

Kad prisimintum svarbiausias gyvenimo akimirkas.

Aš pasilieku tik tas, į kurias man malonu žiūrėti. Kam prisikrauti pilnus stalčius šlamšto? Yra reikalingesnių dalykų.

Kokių?

Dabar turiu meškiuką, - telefone rodo žaislinio meškiuko nuotrauką. - Prieš porą metų pirkau jį Kaune. Jis mane gerai nuteikia, be to, puošia kambario kampą. Jis toks aristokratiškas! Palaukite, o kam jums reikia tų visų "pliatkų"?

Iš smulkmenų, detalių galima susidaryti įspūdį apie žmogų.

Jūs nieko intriguojančio iš manęs neišpešite.

Manote, siekiu šokiruoti?

Jei ne - tai pagerbsite mano amžių, - juokiasi.

Gal pasikalbėkime apie įkvėpimą? Kada jis jus aplanko?

Žinote, šis jūsų klausimas neoriginalus. O atsakymai į tokius klausimus dažnai būna neaiškūs. Įkvėpimas ateina geroj aplinkoj, kuri tau kai ką reiškia, kai išgeri raudono vyno, viskio su ledu. O prieš tai dar reikia būti gerokai apsvaigus nuo grojimo klarnetu. Tada galima tikėtis, kad mane suvirpins kokios mintys. Vėliau būna kančios, kaip susidoroti su tomis mintimis ir surasti jų pabaigą. Bet kol kas man pavyksta ir aš randu pabaigą be pabaigos, - juokiasi.

Dar nepalietėm muzikos temos...

Labai gerai! Muzika - kaip koks skaudulys. Visą gyvenimą auga, skauda. Ir jis bus iki pabaigos, todėl ir nesinori kalbėti, nesinori, kad vėl pradėtų skaudėti. Be to, manau, kad jums neįdomu klausytis konferencinės medžiagos apie muziką.

Jūsų studentams turėtų būti įdomu su jumis.

(Juokiasi.) Man atrodo, kad kartais jie nesupranta, apie ką kalbu, arba netiki, kad aš galėjau taip pasakyti. Žinote, studentai keičiasi, o aš ne - esu toks pat kaip ir vaikystėje, kai laksčiau trumpomis kelnėmis.

Kokie jums buvo šitie metai?

Įtempti. Gal už nuodėmes, - juokiasi, - arba priešingai, - už nuopelnus.

Mane persekioja skaičius penki: 1957 metais, mokydamasis S. Šimkaus aukštesniojoje muzikos mokykloje, pradėjau groti saksofonu. 1975 m. įkūriau Džiazo muzikos katedrą ir bigbendą.

Šie metai reikšmingi tuo, kad pailsėjęs vėl grįžau prie Džiazo muzikos katedros vairo. Man suteikė profesoriaus laipsnį. Tiesa, gaila, kad per tiek laiko mūsų miestas dar neturi profesionalaus džiazo orkestro. Tai žlugdo mūsų katedros veiklos perspektyvas.

Panašu, kad jūs nuolat džiazuojate...

Va, šitą žodį galima vartoti visada. Jis geras! Ir muzikoje, ir gyvenime tik džiazuodamas išsinarpliosi.