Turiu septynerių metų darbo stažą, ir, nepatikėsit, einu kaip į šventę. Man svarbu atrodyti gražiai ir kaip moteriai, ir kaip darbuotojai, kad pas mane atėjęs klientas jaustųsi gerbiamas ir saugus. O juk surenkame ir paatvoriuose gulinčius benamius; jeigu sušalę, - vežame į ligoninę, ten nepriima - turime apmokėtų lovų Slaugos namuose - žmonėms, kurie neturi darbo ir nestovi eilėj darbo biržoje. Kai įstatymai dar nebuvo tokie griežti, apgyvendindavome juos pensionuose. Deja, dauguma laisvės ištroškusių bastūnų vėl grįžta į gatvę ir vėl tampa mūsų klientais. Elgetos ateina su tokiu kvapu, bet jų nepasirinksi - žiūri kaip į žmogų, kuriam reikia padėti. Socialinis darbuotojas dirba ne su laimingais žmonėmis, o su patekusiais į bėdą.
Ar nepikta gelbėti tokią degradavusią gyvastį?
Kai buvau jaunesnė, verkdavau iš bejėgiškumo, kad šitaip stengiausi jiems padėti, o jie neįvertino mano pastangų, vėl gyvena košmarišką gyvenimą. Mes darėme elgetų apklausą gatvėse, siūlėme sutvarkyti pensijų, sveikatos dokumentus - jie juokėsi mums į veidus. Bekojį radome sušalusį, nebelaikė šlapimo. Susitarėme su ligonine, kad jį priims, o kai atvažiavo greitoji, jis bėgo su rateliais: "Nevažiuosiu, aš turiu dirbti!" Netrukus jis negyvai sušalo.
Kokio dėkingumo susilaukiate iš globotinių?
Neįgalieji, kuriuos aprūpiname kompensuojamąja technika (funkcine lova, tualeto kėde), turi laukti eilėje. Suprantu jų artimuosius, kurie pyksta ant mūsų ir "išsilieja"; juk jie namuose turi sunkų ligonį ir negali laukti mėnesius. Pati geriausia padėka - šiltas žodis. Mus pavadina ir angelais. Arba atneša laukinių gėlių puokštę. Tada atsitraukia neviltis, grįžta jėgos. Kartais klientai išbando lankomosios priežiūros darbuotoją numesdami ant grindų aukso grandinėlę ar dvidešimt litų...
Vadovaujate tik dviem vyrams, staliui ir elektrikui, ir 23-ų moterų kolektyvui. Jas pačias gi puola depresijos, serga vaikai...
Viena kitai padedame, perimame dalį darbo. Suprantame, kai moterys skiriasi. Ypač skatiname siekiančias aukštojo mokslo. Sukrėtimas buvo, kai išsitrynė kompiuterio duomenys, ir mes 13000 litų permokėjome dviem žmonėms našlaičio įsikūrimo pašalpas. Nors jie jau buvo nusipirkę baldų, mums pavyko susitarti, kad dalį pinigų grąžintų.
Ar duodate išmaldos?
Nebeduodu, nes žinau, kad tie žmonės patys pasirinko tokį gyvenimo būdą. Vaikų neturime paversti priklausomais nuo filantropinės pagalbos. Tuomet beglobiai savo padėtį suvoks kaip privilegiją, neišmoks kabintis į gyvenimą, o reikalauti išlaikymo.
Kolegijoje dėstote socialinę globą. Kokie studentai ateina?
Vieniems reikia tik diplomo, kiti net nesupranta, kur įstojo, bet 40 procentų jų bus tikri socialiniai darbuotojai. Tai matau, kai su studentais vaikštome po nevyriausybines, religines organizacijas. Štai vakar vieni "Carite" plovė šarvojimo salę, antri rūšiavo labdarą, treti siuvo apatinius benamiams...
Kas jūsų darbe yra jums, kaip žmogui, nepakeliama?
Kai aplankau luošą jaunuolį ar vaiką, kuris tikrai nenusikaltęs Dievui nei žmonėms, man spaudžia širdį, tas vaikas visą dieną stovi akyse. Negaliu kaip profesionalė žiūrėti į tą problemą. Turbūt pabunda motiniški instinktai, man tai nepakeliama. Kol buvau negimdžiusi, norėjau įvaikinti, bet dabar, kai matau, kaip reikia vaikui atsidėti, tą žingsnį apmąstyčiau rimčiau. Bet ta mintis nebaugina.
Jūsų darbas iš esmės altruistiškas. Gal aukojatės ir vyrui?
Jis turi mėgstamą darbą uoste, dar ir studijuoja. Kol kas nesu tipiška jūreivio žmona, kad išsiskirtume metams, bet kai vyras taps šturmanu - kas žino... Aistra trunka trejus - penkerius metus, paskui - draugystė, pagarba. Bet artumas turi išlikti. Mes viską sprendžiame ir darome kartu, ir sūnus nelieka nuošaly. Kai supykstu, įsijungiu dulkių siurblį ir keikiuosi, kad paskui nereiktų atsiprašyti įžeisto žmogaus... Man nepatinka verkšlenančios moterys, laukiančios, kol vyras joms ką duos. Nori ką nors turėti - dirbk, būk tarp žmonių, padėk jiems.
"Jie man dedikuoja eilėraščius"
"Kai buvau mažas, rašiau rašinėlį, kad noriu būti vairuotojas ir vežioti melžėjas iš fermos. Vėliau norėjau būti policininkas, gelbėti žmones nuo nusikaltėlių. Dvyliktoje klasėje prašiau kleboną charakteristikos stoti į Kunigų seminariją", - pasakojo Giedrius Zaturskis, Psichiatrijos ligoninės socialinis darbuotojas.
Socialinis darbuotojas. Nevyriškas darbas...
Tokia nuomonė - sovietmečio palikimas. Skandinavijos šalyse jį dirba perpus vyrų ir moterų.
Kai ėjote dirbti Psichiatrijos ligoninėje sanitaru, ką manėte apie tuos ligonius, su kuriais teks susidurti?
Buvau matęs filmą "Skrydis virš gegutės lizdo". O tarp tų ligonių yra ir matematikos, šachmatų genijų. Dažniausiai šizofrenija serga kurioj srity labai gabūs žmonės, tik nebesugebantys adekvačiai priimti tikrovės, panyrantys į narcisistinę neurozę bei susikuriantys savo vidinį pasaulį, kuriame tik ir gyvena. Prieš ketverius metus įsivaizdavau, kad su jais nesusišnekėsiu, kad jie vaikščios išsproginę akis, puls muštis. Pirmas įspūdis labai keistas: žmonės veržiasi bendrauti, mėgsta būti kuo arčiau tavęs. Iš pradžių ištiko šokas. Reikėjo laiko priprasti, pamačiau, kad tai ne bepročiai, kuriems gali įsakyti daužyti galvą į sieną, ir jie tai darys. Bet dvasiškai jie tave visą išsiurbia, išsunkia, grįžęs namo noriu tik tylėti. Tada sporto klube "Šansas" pakilnoju štangą. O, kad mane pacientai pamatytų, koks esu už ligoninės ribų; visai kitas žmogus! Būnu tinginys, egoistas, savimyla. Į darbą ateinu pilnas energijos.
Kokios jūsų funkcijos?
Nebe tie laikai, kad galvotum, kas tau priklauso pagal pareigas, kas ne. Veduosi ligonį į miestą: į banką ar prie jūros. Einu į "Sodrą", bėgioju po archyvus pažymų, pašalpų. Esu ėjęs pas darbdavius, kad grįžusį iš ligoninės buvusį gerą darbuotoją priimtų vėl. Bet ir pasveikusio niekas nebenori.
Ar teko gintis nuo ligonių?
Teko ginti ligonius nuo jų giminaičių. Jie reikalingi, kol turi butą ar sąskaitą banke. Gyniau moterį nuo jos girtuoklio vyro. Ji, būdavo, sustings kampe ir stovi parų paras. Vyras jos nepaguldo, mums ją atveža išsekusią iš bado. Kol įtaisiau ją į pensioną, vyras man grasino, pasiskundė net Rusijos konsulatui, žiniasklaidai.
Būna, vaikai palieka likimo valiai motiną. Artimieji sunkiai pripažįsta, kad štai žmogus serga psichikos liga. Sykį teko lydėti ligonį į namus. Jo neįsileido, tad įkėliau per langą.
Psichikos ligonių fantazija turbūt beribė. Į kosmosą nekviečia sykiu keliauti?
Kviečia keliauti į Majamį, žada padovanoti lenktyninį automobilį. Vienas įsivaizdavo esąs maršalas, tad apdovanodavo kitus ordinais ir titulais. Napoleonų ir leninų neteko sutikti.
Dirbate ūmių ligonių skyriuje. Taip niekas ir nepylė į akį?
Jie mane Giedriuku vadina, dedikuoja eilėraščius apie tai, kad mano šypsena - kaip saulė danguje. Kai kam primenu pirmąją meilę.
Pacientai vožteli tik įžūliems sanitarams, kurie demonstruoja savo panieką, kurie mano esą labai "krūti". Pastebėjau, kuo ramesnis balso tembras, tuo labiau jie klauso. Kuo mažiau prievartos pats rodai, tuo mažiau gauni atgal, ir tave gerbia. Aš labai nemėgstu ligonio pririšt, meldžiuosi, kad netektų; juk dirbu ir socialiniu darbuotoju, jie mano draugai. Jeigu tenka pameluoti, - tai būna šventas melas.
Kuris iš gydytojų jums autoritetas?
Psichiatras Donatas Stepelis - stulbinamo intelekto ir sąmojaus asmenybė. Galvoju, ak, kad turėčiau tokį logišką, skvarbų protą!
Ar dėl tokio darbo nepriekaištauja mylima mergina?
Neturiu merginos. Būta nusivylimų, bet pats kaltas. Dar nesubrendau, nebuvo moters, dėl kurios pamesčiau galvą.
Tai su kuo bendraujate namuose?
Su gėlėmis, likusiomis nuo bendrabučio laikų. Šunį ar katę gaila uždaryti bute, gimtajame kaime jie laksto laisvi. Vasaros parduotos šienapjūtei, nes jei netriūsčiau, - nebūtų paramos iš kaimo, lašinukų...
Pomėgiai?
Daiktų nekaupiu. Nuo penktos klasės kolekcionuoju knygas. Patinka mokslinė fantastika. Svajonė? Nukeliauti į Tadž Machalą.
Kalbino Ivona ŽIEMYTĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą