"Esu patyrusi baisesnių dalykų nei vėžys", - sako vos prieš pusmetį kelias operacijas, chemoterapiją bei spindulinę terapiją ištvėrusi Regina Doseth. Siaubingą onkologinę ligą įveikusi moteris šiandien nenuilsdama dirba ir kuria ambicingus ateities planus.
"Neturiu laiko verkti ir gailėtis savęs. Neturiu laiko mirti. Namie keturi vaikai manęs laukia. Mažiausiam Matijui vos dveji. O dar tiek darbų turiu padaryti!" - sako Regina, praėjusį penktadienį pristačiusi pirmąją besiūlio veltinio drabužių kolekciją "Jūrų spalvos".
Kai viename naujienų portale pasirodė straipsnis apie renginį, kai kurie komentatoriai tau buvo negailestingi. Kaip į juos reaguoji?
Man išties labai keista, jog tarp tokio gražaus meno kūrėjų tarpsta tiek pavydo. Ir nors vėlėjų nėra tiek daug, tarp mūsų - didelė konkurencija. Galbūt todėl, kad veltinio drabužių bei aksesuarų verslas yra dar gana naujas reiškinys Lietuvoje.
Kažkas iš žurnalistų yra parašęs, jog mano gyvenimo istorija primena pasaką apie pelenę: gūdžiame kaime augusi mergaitė, patyrusi skurdą, patyčias ir kančias, dirbusi sunkiausius darbus, savo siūtas lėles pardavinėjusi turguje, pagaliau išteka už princo. Mano gyvenime visko buvo, todėl esu įgijusi imunitetą blogiui. Tačiau šįkart, matyt, dėl to, kad po ligos ir kančių dar nesu atsigavusi, itin jautriai reagavau į atsiliepimus. Juk tiek vilčių ir meilės sudėjau į tą kolekciją! Žinoma, kad skaudu. Juk 20 aprangos ansamblių - suknelių, švarkelių, kelnių, šalių - nuvėliau tik su vienos patikimos moters pagalba. Negalėjau į kūrybinį procesą įtraukti daug žmonių, nes šiame versle reikia labai saugoti technologines paslaptis.
Visada troškau sukurti ką nors gražaus. Siuvau, mezgiau. Ir kai anyta man parodė spalvoto veltinio gaminius - supratau, jog tai bus viso likusio mano gyvenimo aistra. Norvegijoje veltiniu puošiasi net karališkosios šeimos nariai. Veltinio technika yra senesnė už audimą, tačiau iš veltinio pagaminti auliniai ar apsiaustai anksčiau buvę tik valstiečių garderobo ar apavo dalis. Veltinis atgimė visai neseniai - prie 21 amžiaus slenksčio. Dailininkų sukurtomis spalvotos vilnos skrybėlaitėmis, rankinėmis, segėmis Lietuvos moterys pradėjo puoštis visai neseniai.
Esi bene vienintelė Lietuvoje veltinio meistrė, galinti be siūlo ir adatos sukurti veltinį drabužį pagal kiekvienos damos figūrą. Savo įgūdžius tobulinai Anglijoje, Danijoje, Norvegijoje. Esi tarptautinės veltinio asociacijos narė. Surengei ne vieną parodą Lietuvoje, prieš metus Vilniuje pristatei originalią skrybėlaičių kolekciją. Regina, juk turi keturis vaikus - kaip viską suspėji?
Nespėju. Tik iš paskutiniųjų iriuosi. Svarbiausia, jog žinau, ko noriu, ir turiu tikslą. O su tuo, jog gyvenimas yra bėgimas su kliūtimis, esu susitaikiusi. Žinau, ką reiškia laimėti ir ką reiškia kristi. Tačiau likimas manęs nesužlugdė. Atvirkščiai - jis mane įkvėpė. M.Lermontovas yra pasakęs: "Žmogus, kuris tvirtai ko nors siekia, priverčia likimą nusileisti". Todėl aš nesigręžioju atgal, nesipuikuoju atliktais darbais, negyvenu su savo nuoskaudomis, o žvelgiu į ateitį plačiai atmerktomis akimis.
Kaip tavo gyvenimą paveikė krizė?
Neprisimenu, kada Lietuvoje buvo nors kiek lengviau. Lietuva ir iki krizės buvo krizėje. O valdžia nieko kito ir neveikia, kaip tik geras algas gauna už tai, kad smulkiems verslininkams būtų tik sunkiau. Man krizė išėjo netgi į naudą, nes tokių patalpų kaip Tiltų gatvėje Klaipėdoje ar Stiklių gatvėje Vilniuje tikrai gerais laikais nebūčiau galėjusi išsinuomoti.
O ar ne tavo vyras norvegas viską finansuoja?
Nieko panašaus. Mano tikslas - tapti nepriklausoma. Juk niekada nežinai, kas gyvenime gali nutikti. Mano vyras Otas, kad ir keturių vaikų tėvas, nėra absoliutus saugumo garantas.
Kaip tu pati vertini savo kolekciją?
Tai tik apšilimas. Mintyse kuriu ambicingus planus: noriu išpopuliarinti veltinį, ištobulinti įvairias vėlimo technikas, kasmet pristatyti po naują kolekciją, įkurti veltinio mokyklą - manufaktūrą, kurią galėtų lankyti tiek maloniai laiką norinčios praleisti moterys, tiek profesionaliomis vėlimo meistrėmis norinčios tapti menininkės. Maždaug prieš metus ėmiau vesti vėlimo meno seminarus. Kaip šiandien pro ašaras juokauju - tuo metu lankiau dvejus kursus: ryte - spindulinės terapijos, vakare - vėlimo.
Apie savo ligą sužinojai prieš metus. Tavo mažyliui Matijui tuomet nebuvo nė metukų.
Niekada anksčiau neleidau sau švęsti gimtadienio. Pritrūkdavo pinigų. Tad praėjusią vasarą, kai finansinė padėtis stabilizavosi, ėmiau svajoti apie didelę šventę. Maniau, sukviesiu visas savo drauges, pasidarysime teminį raganų vakarėlį, išeisime į miestą pasiausti... Taip maniau rudenį atšvęsianti savo 35 metų gimtadienį. O likus keliems mėnesiams iki gimtadienio apsičiuopiau auglį. Štai tokią dovaną gimtadienio proga man padovanojo niekada manęs nelepinęs likimas.
Kaip manai - kodėl?
Nenoriu skaudinti savo mamos, bet manau, jog ši liga manyje užaugo iš labai stiprios nuoskaudos jai.
Ar prieš nelaimę nujautei ką nors negera?
Kartais mane aplanko keistos vizijos. Sykį vienai draugei, su kuria kartu nėščios lankėme baseiną, ištariau: "Žiūrėk, nepagimdyk anksčiau laiko". Ji pagimdė vos 7 mėnesius išnešiotą vaiką. Kartą pro akis prabėgo vizija, jog mano sūnelis namo pareina kruvinas. Po kelių dienų kone iš koto išvirtau: namo jis grįžo susižeidęs veidą.
Na, apie save... Vėliau tokį raudoną kamuoliuką. Ir staiga pagalvojau: fui, atrodo lyg koks auglys. Išmečiau jį, tačiau keista nuojauta liko. Ir kai spalį apsičiuopiau auglį, iškart prisiminiau tą kamuoliuką.
Sužinojusi diagnozę, nesupanikavau. Visada sakiau, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Apie mirtį nebuvo nė minties! Tuomet ištisas dienas galvodavau, kad aš tiesiog negaliu neturiu teisės numirti. Dar vaikus turiu išleisti į mokslus!
Buvo tikrai sunku: guliu prikaustyta prie lovos, mano vyras komandiruotėje užsienyje, o metukų Matukas susirgęs - taip pat ligoninėje. Taigi ryte su mažiuku pagulėdavau vaikų ligoninėje, vakare važiuodavau į onkologinį. Kitų vaikų pasiilgdavau taip, jog atrodydavo, kad širdis plyš... Gydytis išvykdavau keletui dienų į Vilnių.
Kas tave palaikė tuo sunkiu gyvenimo momentu?
Vyras. Tačiau kartais savo ramaus vyro akyse įžvelgdavau tokį susirūpinimą, tokį siaubą, jog nevaldomai pagalvodavau: "Jei aš numirčiau, jis, ko gero, numirtų iš paskos. Iš sielvarto".
Kodėl savo kolekciją pavadinai "Jūros spalvos"?
Todėl, kad skyriau ją klaipėdiečiams. Keletą mėnesių vėliau drabužius nuo ankstyvo ryto iki gilios nakties. Kartais atrodydavo, kad iš nuovargio aptems protas. Tačiau mano troškimas buvo didesnis už mane. Juk apie šią kolekciją svajojau visą sąmoningą savo gyvenimą...
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą