Jūsų besilankstančiam berniukui tada tebuvo vos septyniolika. Atrodė - jūra ligi kelių. Galėjai pamanyti - režimas atleidžia varžtus. Deja, viskas buvo kitaip. Netrukus cenzūra "papjovė" antrąją mano pjesę "Talmantas Žuvėdra", kuriai medžiagą buvau surinkęs Klaipėdos Raudonojo Kryžiaus ligoninėje, po tėvišku daktaro B. Pratašiaus sparnu - pagrindinis dramos veikėjas buvo chirurgas. Ir prasidėjo - beveik dešimt metų negalėjau išspausdinti nė žodžio. Tada ėmiau važinėti į Maskvą ir Leningradą, prieš pat "Solidarumo" gimimą gyvenau Varšuvoje. Tokiose gana rūsčiose meno ir minties zonose brendo mano estetinės ir etinės pažiūros. Gana anksti supratau, kad dramaturgija yra ne tik individo, bet visų pirma visuomenės skaudulių tyrinėjimas, o teatras - operavimas. Žinoma, visa persmelkiančio talento, pavyzdžiui, Nekrošiaus, atveju loginės išklotinės pasitraukia į antrą planą. Bet neilgam.
Lietuvos spaudoje trūksta asmenybių. Jūsų prie žurnalistų, žinoma, nepriskirsi, tačiau anksčiau publikuodavot esė. Kodėl to nebedarote?
Viena vertus, per gan trumpą laiką spaudos muskulai visų akyse sustiprėjo neįtikimai - "ketvirtoji valdžia" ilgainiui virto valstybe valstybėje. Gerų žurnalistų Lietuvoje pakanka, trūksta "magnatų" pasitikėjimo jiems tarnaujančioms plunksnoms. Laikraščiai dažnai atrodo parašyti tarsi vienos rankos: rašantieji gan greitai suvokia, ko iš jų reikalaujama, ir tempia viską ant vieno kurpalio. Todėl drąsiai galima būtų elgtis taip, kaip senokai elgiasi, tarkime, "The Economist" - didžiumos straipsnių visai nepasirašinėti. Juose juk ir taip atspindima ne konkretaus žurnalisto, o redakcijos pozicija. Pasakos apie fakto atskyrimą nuo komentaro, kurio jokiu būdu nederėtų tapatinti su stiliaus praradimu, tinka pirmakursiams: penki tikri korespondentai apie vieną ir tą patį įvykį papasakotų penkiais skirtingais būdais. Tik pasižiūrėkit, kaip puikiai parašyti "The Times" ar "The Newsweek"!
Aš visados stengiausi kalbėti tik savo vardu. O kultūrinius feljetonus teberašau. Ką tik debiutavau kaip "Akiračių" (Čikaga) mėnraščio skiltininkas ir internetinio portalo delfi.lt komentatorius.
Kas Jums yra dėstytojo darbas? Esu girdėjusi puikių atsiliepimų iš Jūsų buvusių studentų. Ar jiems duodamas, pats ką nors gaunate?
Dėstymas, - tas dažnai pamirštama, - yra pagrindinė mano profesija. Klaipėdos universitetui esu ištikimas nuo pat jo įsikūrimo. Ypač gerai jaučiuosi Režisūros katedros erdvėje, kur pagaliau imu rezultatyviau išnaudoti ir sukauptą vietinę, ir užsienyje įgytą patirtį. Akademinėje veikloje gan griežtai skiriu dėstymą ir mokslą. Pirmasis yra greičiau meno sritis, antrasis - specifinė, sakytum, laboratorinė veikla. Tikras mokslininkas gana retai būna geras dėstytojas. Tai juk vieša paslaptis! Dėstymą suprantu visų pirma kaip studento intelektualinio brendimo skatinimą, specifinių gabumų atpažinimą ir kryptingą postūmį leistis savarankišku mokslo, kūrybos ar pagaliau gyvenimo keliu. Didžiuojuosi, kad ne vienas mano buvusių studentų tą sėkmingai ir daro. Nors daugelis mūsų akademinio darbo planavimo, itin mechaniško dėstytojų vertinimo bei kadrų politikos kriterijų man visados kėlė ir kelia tam tikrų nuoąastavimų. Studentų interesai dažnai tiesiog neimami domėn. Sykiu dėstymas yra neabejotina "energetinio vampyrizmo" atmaina. Kol dėstai, tol esi jaunas.
Meno pasaulyje esate savotiškas rodiklis: jeigu pasirodėte parodoje ar spektaklyje - vadinasi, lauk ko nors išskirtinio...
Parodose, neslėpsime, lankausi vis dėlto dažniau negu teatruose. Per metus paprastai būnu kviečiamas mažiausiai į du tarptautinius teatrų festivalius, tad persisotinimas scenos vaisiais kartais panašus į apsirijimą. Ypatingų atrankos kriterijų pajūrio kontekstui netaikau - ateinu dažniausiai iš draugiškumo. Gaila, bet Klaipėdos menininkai bei meno aikštelės su mažomis išimtimis išpažįsta perdėm "saugų seksą". Bujoja naujalietuvius aptarnaujanti saloninė dailė, teatras jau seniai su publika kalbasi prieštvanine kalba ir t.t., ir pan. Netapo Klaipėda ir technomuzikos centru. Tad iki pono Gentvilo žadėto Amsterdamo dar eisim ir eisim. Gal kiek radikaliau atrodo literatai - tą ypač gerai pademonstravo nelauktai įdomus paskutinis almanacho "Baltija" numeris. Aišku, negaliu nesidžiaugti tarptautinėmis poeto Gintaro Grajausko ir fotografo Remigijaus Treigio karjeromis. Tuo tarpu garsaus performerio Beno Šarkos likimas šitame mieste tebekaba ant plauko.
Keliautojas Paulius Narmontas teigia, jog Lietuva pasauliui gali būti įdomi dėl Neringos, Orvydų sodybos ir Kryžiaus kalno. Jūs taip pat nemažai pakeliavęs. Kaip nusakytumėt Lietuvos išskirtinumą?
Du didžiausi traukos laukai užsieniečiams šiandien, be abejonės, yra akyse besikeičiantis Vilnius ir ... Grūto parkas. (Ak, visai užmiršau sukalbamas gražuoles ir puikų alų!) Pirmasis įkūnija lietuviškojo kapitalizmo dinamizmą, antrasis - darbo su istorine atmintimi perspektyvą. Gal nuskambės eretiškai, bet be turizmo infrastruktūroje išradingai pateikto socialistinio paveldo Lietuva bus tik dar viena banali valstybėlė, kurios "normalumas", kaip oras būtinas jai pačiai, svetimšaliui, deja, sakys mažiau negu nieko. Orvydų sodyba irgi yra organiška mano minimo paveldo dalis. Iš tikėjimo ir pasipriešinimo dvasios gimęs Kryžių kalnas - taip pat. Visa tai - mūsų nesenos istorijos stotys, kurias tvarkyti ir prižiūrėti turėtų valstybė. (Neringa juk sutvarkyta ne dėdžių iš Amerikos!) Turtingiems privatininkams siūlyčiau pono Malinausko pavyzdžiu sukurti kokį "Kolchozlendą" - japonai plauktų tuntais. Su "raudonuoju kampeliu", kultūros namais, saviveikla, pasijodinėjimu ir t.t. Kitas opus klausimas - saugumas. Kol Lietuva savo policijos rankomis nesusitvarkys su "šeimomis" ir "chebrytėmis", apie jokį jos patrauklumą ir išskirtinumą neverta net kalbėti. Pridėkite dar visiškai nustekentą geležinkelį, viešbučių stygių provincijoje, prastoką aptarnavimą ir kalbų nemokėjimą - turėsite liūdnoką vaizdelį.
Jūs gyvenate Palangoje, daug ką čia esate apdainavęs. Jei kas nors atimtų galimybę joje gyventi, kur siela trauktų nusėsti Lietuvoje arba už jos ribų?
Mėgstu pajūrio gamtos gaivalingumą, Baltijos debesynus ir pušynus, Tiškevičių ir Smetonos architektūros paveldą, įstabias alėjas... To paveldo, aiman, lieka vis mažiau, ir greitai visai nebeliks... Politinėse batalijose įklimpusios nykštukinės vietos partijos ir tikroji Palanga - dvi sunkiai suderinamos realybės. Miestas jau senokai nebežino, kas jis - vis dar kurortas ar aktyvi sveikatos gadinimo zona? Savaitgalio baras ar draustinis? Šeimininko ranką paskutinįsyk Palanga juto bene sovietmečiu, būdama elitine imperijos poilsiaviete. Nūnai miesto įvaizdį gelbsti vos kelių itin aktyvių verslininkų bei kultūrininkų - Geco, Meškio, Sakalauskų, Samukų, Sendrausko, Turauskaitės ir kitų - veikla. Kartais atrodo, kad net pati gamta keršija vietos valdžiai už neveiklumą. O apie gyvenimą "kur nors kitur" dar 1988 metais esu parašęs eilėraštį "Pareiškimas": "Jeigu duotų/ Rinktis iš naujo/ Aš turbūt pasirinkčiau/ Tą patį/ Pasieniečių/ Saugomą krantą/ Su lentele/ "Vandeniu vaikščioti draudžiama".
Ar Jums svarbu, kaip žmonės vertina Jūsų kūrybą, Jus patį?
Metams bėgant - vis mažiau.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą