Jauna svajojau būti aktore, bet, baigusi kaimo mokyklą, buvau pernelyg drovi. Ne šlovė viliojo - persikūnijimai. Svarbiausia buvo ta galimybė "būti KITU". Esu uždaro būdo, katė, kuri vaikšto viena. Dėl to, matyt, ir traukė aktorystė. Aktorius gali pasislėpti už savo profesijos, scenoje daryti tai, ko gyvenime nedarytų. Aš niekada niekam nedraskiau akių, o scenoje galėjau būti kuo tik panorėjusi. Studijuodama, pavyzdžiui, esu vaidinusi Šilerio Mariją Stiuart. Norėdavau vaidinti charakterinius vaidmenis - kaimo bobučių...
Studentams dėstote teatro dalykus. Ar šioje veikloje negalite persikūnyti, pasijusti aktorė?
O, pedagogika yra visai kas kita. Aš gi neinu pati į sceną, esu kartu su jais, teatro režisieriais. Žinote, kas įdomiausia mano darbe? Pažinti juos. Pažinti žmogų, prakalbinti, atrasti, atverti... Tuo mes, pedagogai, skiriamės nuo režisierių statytojų. Taip, prastas pedagogas gali ir sulaužyti jauno žmogaus likimą. Aš apie tai mąstau ir jaučiu didelę atsakomybę.
Per stojamuosius egzaminus iš daugumos atsirenkate keletą. Kokie kriterijai?
Renkiesi tuos, kurie paims tai, ką jiems čia duosi. Tuos, kurie klauso ir girdi. Tai nenusakoma. Turi pajusti. Juk ateina ne žaliava, o žmonės. Bandai įžvelgti talentą, žiūri iš visų pusių. Priimsi ne tą - išties gyvenimą žmogui gali sugadinti. Aš nevilioju, perspėju: gerai pagalvok. Būna, matai, jog žmogus turi "šarmo", bet nesidomėjo būsima profesija, jam nuo jos šalta. O atėjęs čia turės įdėti daug pastangų, perskaityti kalną knygų, pamatyti daugybę spektaklių...
Ar renkatės rafinuotą, apsiskaičiusį asfalto vaiką, ar gaivalą, laukinuką iš kaimo?
Įvairiai būna. Kartais patraukia dėmesį tas apsiskaitęs, daug matęs, mąstantis vaikas, o kitąkart savo nuoširdumu paperka "žalias", arčiau gamtos, kitoks...
Su kuo palygintumėt savo darbą?
E. Nekrošius sako, jog teatro režisierius yra šachtininkas. O aš turiu molio gabaliuką, ir norėdama ką vertinga nulipdyti, turiu jį labai sušildyti. Kartais turiu būti ir gudri chameleonė, provokatorė...
Sakote, jog imate tą vaiką kaip molio gabaliuką... O ką jūs galite jam pažadėti? Juk jam reikės gyventi iš šios profesijos.
Jaučiuosi drąsiau, nes po poros metų išleisiu renginių režisierius, o jiems nereikia patalpos. Taip, dabar Lietuvoje neatsidaro nė vienas mėgėjų teatras. O renginių režisierių į gatvę neišstumsi. Tai renginių organizatoriai, vadybininkai, prodiuseriai. Girdėjau, kad mūsų katedros auklėtiniai nėra labai nusivylę specialybe. Iš mano auklėtinių yra sėkingai dirbančių televizijose - laidų vedėjais ir prodiuseriais. Vienas jų yra Kino studijos direktorius. Mano studentė buvo Asta Stašaitytė. Kiti dirba Vilniuje renginių režisieriais. Šiuo metu yra įsikūrę 60 renginių organizavimo firmų!
Ar dabar menus studijuojatis jaunimas jaučiasi esą kūrėjai, aukštesnė kasta?
Sunku pasakyti. Aš palaikau darbščiuosius, valingus, charizmatines asmenybes. Renginių režisierius kitoks ir negali būti. Beje, mūsų katedra išleido ir nemažai politikų, turiu omenyje, režisierių, kurie vėliau tapo politikais.
Tikiu, kad mūsų studentai bus tarsi ledlaužis, plaukiantis per vyraujančią pigią, žemą masinę kultūrą. Jie turi tai daryti. Juk čia ateina tie, kurie renkasi kitokį kelią nei dauguma, nestandartinio mąstymo jaunimas. Jie ketvirtoje klasėje svajoja ne apie vadybą, finansus ar teisę, o vaikšto į A. Milinio "Aušros" teatrą arba "Svajonę" Jaunimo centre. Daug kas priklauso ir nuo šeimos. Ir, žinoma, jie turi Dievo kibirkštėlę.
Kaip manote, kodėl Klaipėdoje nebėra bohemos?
Bohemos iš tikrųjų trūksta. Aš esu baigusi tuos pačius fakultetus, tai tais laikais visas bohemiškas gyvenimas virė čia ir bendrabutyje. Mūsų buvo mažai, tad laikėmės ir šėlome drauge - muzikantai, režisieriai, choreografai... Dabar vis dėlto kita karta. Ji nejaučia to "dvasios išlaisvinimo" poreikio, kokį jautėme mes. Jie ir taip laisvi.
Ar studentai jums užkrauna savo blaškymosi kančią, nuopolius, meilės dramas?
Visko būna, ir nuoskaudų, ir nusivylimų, ir pasitikėjimo, ir ir išpažinčių. Ir aš netenku kantrybės, nesakau, kad man neužeina maži cunamiai... Bet aš žinau, ko noriu iš jų ir ko pati iš savęs reikalauju: gerbti žmogų, nepaisant to, kad jo mintys kitokios.
Aš myliu smalsius, o su tinginiais man sunku. Jeigu tas tinginys gabus, negailiu jam nei jėgų, nei laiko, bet iš praktikos žinau: jeigu nepersilauš, tą savo talentą gali pasidėti kaip vainiką. O tas, kuris ne toks gabus, bet be galo darbštus, tą gabųjį pralenkia. Man tai didžiausia dovana - galimybė pasidžiaugti, kad vaikas pasiekė savo.
O jūs pati ar petenkinote savo žmoniškąsias ambicijas? Ar įkūnijote svajonę - persikūnyti?
Kartais pati save sugaunu, ir studentai tą žino: neiškenčiu. Lekiu į sceną. Žinau, kad negalima taip daryti, nes tai jau bus ne studento, o tavo sprendimas, ir jam liks tik nukopijuoti. Bet man tai išeina instinktyviai! Nulekiu į sceną, ir jaučiu, kad dar norėčiau ten pabūti...
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą