Saulius: Gal iš pirmo žvilgsnio taip atrodo, jog nuolatos esame drauge... Gerai pagalvojus, taip ir yra. Bet būna, kad vakarais išsilakstome kas sau. Aš priklausau vienam klubui, Birutė bėga pas savo klubiečius, ir šiaip turi aibes visuomeninių pareigų...
Birutė: Būna tų juodų debesų - gal tikrai nuo dažno buvimo drauge. O gal žvaigždės ne taip danguje susidėlioja. Nėra paprasta žmonai ir vyrui dirbti tame pačiame darbe. Ir ne paprastais darbuotojais, juk spaustuvės ateitis guli ant mūsų pečių. O Sauliui spaustuvė - tai visas gyvenimas, galėtų - viską jai paaukotų, vaikščiotų basas...
Dėl ko atslenka tie juodi debesys?
Birutė: Na, mes rytą įsėdame į automobilį ir, kol pasiekiame spaustuvę, spėjame penkis kartus susiginčyti. Ir tiek pat kartų randame kompromisą. Jeigu nebūčiau gudri ir lanksti, tai šiandien gyventume paprastučiame butelyje, be remonto ir be jokio komforto. Juk į namą, kuriame dabar gyvename, Saulių su dukromis įkraustėme, galima sakyti, per prievartą. O dabar pats atsidžiaugti negali.
Saulius: Gryną teisybę sako. Birutė - labai stipri moteris. Jei būtų nuolanki, nežinia, kokiais laukais šiandien lakstyčiau... Kai gyvenome blokiniame name, tai remonto butas nematė gal keliolika metų. Į Birutės priekaištus, jog reiktų pasitvarkyti, numodavau ranka; sakydavau - dabar pinigų reikia spaustuvei.
Kartą išvykau į komandiruotę trims dienoms, tai Birutė per tą laiką išvertė buto sienas ir pradėjo kapitalinį remontą. Kai pravėriau duris, žado netekau. Bet pakeisti jau nieko negalėjau, - atsidūsta Saulius ir priduria: - Su manimi sunku gyventi, esu velnių priėdęs.
Birute, ar jis tikrai velnių priėdęs?
Žvejys, fotografas, pašėlęs menininkas. Spręskite patys, ar toks vyras gali paspyręs prie lovos šlepetes žiūrėti televizorių, vartyti laikraščius...
Saulius: Nors esu padūkęs, nenorėčiau, kad man atsitiktų kaip daugeliui mano pažįstamų vyrų, perkopusių brandaus amžiaus slenkstį... Na, visai nenoriu prie savęs turėti į dukras tinkančios mergelės! Iš tiesų tas vyro kritinis amžius yra labai pavojingas. Bet... su žmona šitiek metų kūrus bendrą ateitį imti staiga ir išeiti į nežinią... Na, būna, vairuoji tiesiai, būna, sukteli į kairę, bet vis tiek, manau, visada reikia sugrįžti namo.
Birutė: Manau, kad po tokių paklydimų vyrai kremtasi dar labiau, nei juos vanoja žmonos, - šypsosi.
Drauge gyvenate trisdešimt trejus metus. O kaip suradote vienas kitą?
Saulius: Abu jaunystėje buvome sportininkai, lankėme rankinio treniruotes. Mes, "bachūrai", dažnai nužiūrėdavome, kokios panelės lanko treniruotes. Ir kartą pamačiau gražią merginą, dailiomis kojomis, grakščią kaip stirna. Įkrito į akį.
Birutė: Kurgi aš jam neįkrisiu! Moka pasirinkti... - šypsosi. - Gyvenome kaimynystėje, tai nereikėdavo po pasimatymų toli namo lydėti, pasimatymus buvo įsigudrinęs taip pat prie namų skirti. Per langą pamojuoja, būdavo, mamai. Dažnai mudvi supainiodavo.
Saulius: Kad labai panašios buvo, abi gražios, tamsiais plaukais... Žinote, aš visiems vaikinams, ieškantiems sau antrosios pusės, galiu iš patirties pasakyti: prieš rinkdamiesi gerai įsižiūrėkite į uošvę. Jei ji ir sulaukusi garbaus amžiaus gerai atrodo, tai tokia po daugelio metų bus ir žmona.
Draugavote nuo mokyklos laikų, o kada supratote, jog negalite gyventi vienas be kito?
Saulius: Aš pirmas supratau.
Birutė: Saulius mane lydėdavo į treniruotes ar varžybas, kurios vykdavo dabartiniame universiteto Menų fakultete. Tuo metu buvo tokia tvarka, jog įeinant reikėdavo pasą parodyti. Abu jau buvome studentai, gražiai leidome laiką ir apie vedybas garsiai nekalbėjome. Tiesa, einant į Menų fakultetą kelias vesdavo pro Santuokų rūmus. Kartą einame ir Saulius lyg tarp kitko manęs paklausė, ar turiu pasą. Pagalvojau, kad jis rūpinasi dėl varžybų. O jis man sako: užeikime, pareiškimus parašysime vedyboms. Ir užėjome.
O kur romantika, klūpėjimas ant kelių?
Saulius: Aš trisdešimt trejus metus klūpau ant kelių ir rankas jai bučiuoju, - juokiasi.
Birutė: Jis moka sukurti romantiką paprasčiausiose situacijose. Man, kaip moteriai, labai smagu, kad jis visada nori į renginius eiti drauge. Aš visus tuos metus stengiausi būti kuo arčiau savo vyro. Jeigu Saulius eina fotografuoti vestuvių, - tai aš pasisamdau į puotos šeimininkes. Išmokau ryškinti fotojuostas, padėdavau daryti nuotraukas. Man visada norėdavosi padėti jam ir būti drauge.
O jam?
Saulius: Kiekvieną savaitgalio rytą Birutė saldžiai miega, o aš virtuvėje ruošiu jai kavą! Paruošiu salotų - pagal savo receptūrą...
Užauginote dvi dukras. Ar Saulius buvo toks atidus ir joms?
Birutė: Eglei ir Vaivai leisdavo daryti ką nori. Buvo per daug geras ir nuolankus. O visą atsakomybę turėdavau prisiimti aš.
Saulius: Geros mūsų mergaitės. Šeimoje padėtis visada buvo demokratiška, todėl jos užaugo sumanios, žino, ko nori gyvenime. Abi ištekėjo, abi su šeimomis gyvena Klaipėdoje. Žinoma, pas tėvus retai užsuka, vis nėra kada. Tai aš, pasiilgęs jų, dovanomis prisivilioju. Užtat, kad neliūdėtume, mums prieš Kalėdas įteikė gyvą dovaną - Tuką.
Jūsų pasiklausius, atrodo, kad niekada nesate trankę durų...
Birutė: Tai kad iš tiesų susiginčijame tik dėl darbo... Sauliau, ar esame pykęsi dėl buities?
Saulius: Tai todėl, kad aš esu išmestas iš buities. Birutė viskuo pasirūpina. Ji man perka net drabužius, batus... Jei atvirai, tai aš net nežinau, kur yra mano kojinės. Ir kur marškiniai - neįsivaizduoju. Viskas paduota, pakeista... Tai ko čia pyktis? Išmintinga moteris moka rūpintis savo antrąja puse. Aš neįsivaizduoju savo gyvenimo be Birutės.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą