- Nors mano knyga išėjo metų pradžioje, bet pristatymas įvyko tik prieš keletą dienų. Be abejo, tai yra įsimintinas įvykis mano gyvenime. Taip pat įdomu ir tai, kad knygos "Mažalietuviai Vokietijos imperijoje 1871-1914" leidimas man nesuteikė rūpesčių ir nieko nekainavo. Knygą išleido "Vagos" leidykla, kurios direktorius Artūras Mickevičius yra istorikas, apsigynęs disertaciją ir suprantantis tokio leidinio svarbą.
- Ar žadate tęsti kitoje knygoje Klaipėdos krašto istorijos temas?
- Vieną darbą baigus, seka kitas. Tai būtų leidinys apie Klaipėdos krašto kultūrines draugijas tarpukario metais. Apskritai šiame krašte yra įdomus tas faktas, kad vokiečiai ir lietuviai kartu gyveno ilgus šimtmečius. Ir tie santykiai kelia susidomėjimą. Taip pat Lietuvos istorijos literatūroje yra spragų apie gyvenimą Klaipėdos krašte. O jis turėtų būti įdomus ne tik šio krašto gyventojams, bet ir tiems tautiečiams, kurie nori plačiau sužinoti visos Lietuvos istoriją.
- Kodėl jūs pasirinkote istorijos mokslą?
- Mokydamasi Priekulės vidurinėje mokykloje, spausdinausi rajoniniame "Bangos" laikraštyje. Rašiniai buvo apie mokyklos gyvenimą. Žurnaliste norėjau būti iki žurnalistės Gintarės Adomaitytės apsilankymo mokykloje. Ji papasakojo apie savo profesiją. Anot jos, dirbti redakcijoje labai sunku, reikia landumo, neriboto darbo laiko, o žurnalistai dažnai lieka be šeimos. Žodžiu, po šio "pagąsdinimo" supratau, kad žurnalistika - ne man. Persigalvojusi dvyliktoje klasėje nutariau, kad būsiu mokytoja, ir pasirinkau istoriją, nors geriausiai sekėsi tikslieji mokslai, o ypač matematika. Istorija buvau susižavėjusi per grožinę literatūrą istorinėmis temomis. Kai paskutiniuose kursuose atlikome praktiką Vilniaus prestižinėse mokyklose, būdama tame šurmulyje supratau, kad mano charakteris yra per "minkštas" būti mokytoja. Nors ir rengiausi būti pedagoge, bet kol baigiau studijas universitete, nebebuvo jokio profilio, ir mes buvome pirmieji, kurie neturėjome paskyrimo.
- Tad kokie keliai atvedė į Klaipėdą?
- Gyvenime yra likimo pirštas ir daug atsitiktinumų. Jau buvo įkurtas Vakarų Lietuvos ir Prūsijos istorijos centras. Jo įkūrėjai buvo profesorius Vladas Žulkus ir Alvydas Nikžentaitis. Buvo renkama centro komanda. Alvydas Mikžentaitis pateikė paklausimą universitetui, teiraudamasis, ar yra diplomantų iš Klaipėdos krašto, kurių diplominis būtų apie šio krašto istoriją ir kurie mokėtų vokiečių kalbą, norėtų dirbti Klaipėdoje. Aš atitikau visus reikalavimus ir atvažiavau dirbti. Beje, nebuvo daugiau diplomantų iš mūsų regiono. Nors iš istoriko darbo turtingas nebūsi, bet buvo lemta pasukti mokslininkės keliu bei Klaipėdos universitete dėstyti studentams Lietuvos ir Mažosios Lietuvos istoriją. Beje, dirbti vien mokslinį darbą būtų neįdomu. Man smagu ir labai patinka būti tarp studentų.
- Jūs kilusi iš Agluonėnų. Kokią vietą jūsų gyvenime gimtinė užima šiandien?
- Gražios gimtinės vietos su Agluonos vingiais išmokė džiaugtis gamta, paliko vietos lyrikai. Grįžtu kiekvieną savaitgalį į Agluonėnus pas tėvus. Čia, namuose ant upelio kranto, yra daug darbų, ypač sode, darže... Porą metų auginau gausybę gėlių. Jų priežiūrai reikia labai daug laiko, o aš jo tiek neturiu. Gėlyną teko sumažinti. Dabar mama puoselėja darželį. Man liko kiti darbai. O maloniausia Agluonėnuose - kaimo oras, kurio man labai reikia.
- Kokie pomėgiai paįvairina jūsų laisvalaikį?
- Patinka paskaityti lengvo žanro knygą, tik ne lėkštą meilės romaną. Mielai pažiūriu gerą detektyvą, aišku, be prievartos, sadizmo, o psichologinį, kaip sakoma, angliško tipo. Be galo myliu gyvūnus. Tėvų namuose yra du šunys ir keturi katinai. Tik atvažiavusi pirmiausia pasisveikinu su jais.
- Ar jūsų silpnybė - meilė gyvūnams?
- Prieraišumą prie gyvūnų perėmiau iš tėvų. Jie visuomet "pasišneka" su gyvulėliais, su meile augina juos. Jei būtų sąlygos, aš Klaipėdoje irgi auginčiau gyvūnėlį. Taip pat galėčiau įkurti gyvūnų prieglaudą.
- Ar turite svajonę, kuri galėtų išsipildyti?
- Gal kada nors nuvažiuosiu į Graikiją.
- Ką veiksite šį savaitgalį?
- Su lietuvininkų bendrija "Mažoji Lietuva" važiuosime į Bitėnus, į Kapinių šventę. Tai - liuteronų tradicija. Čia bus atidengtas paminklas Kristijonui Donelaičiui.
- Dėkoju už pokalbį.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą