Laisvalaikiu organizuoju renginius: šeimynines šventes ir teminius įmonių vakarėlius. Tarkim, mėgdžiojome mūsų estrados žvaigždes, jų įvaizdį, dainavome šlagerius. Aš, pavyzdžiui, buvau Natalija Zvonkė, - žiūrovai vieną akimirką tuo net patikėjo. Su draugais planuojame vakarėlį "Aplink pasaulį laiko laivu": persikūnysime į arabus, ispanus, gruzinus...
Socialinį darbą pasirinkote, nes savyje aptikote gailestingosios samarietės bruožų?
Prieš septynetą metų, kai stojau į Klaipėdos kolegiją, socialinis darbas buvo nauja specialybė. Nepradėjusi mokytis, nežinojau, ką čia reikės daryti. Bet esu žmogus, linkęs padėti kitiems. Tai ir paskatino. Dar iki pasirinkau profesiją, pasisiūlydavau pavaduoti draugę, slaugiusią mamą, ar paguost bėdoje. Labai myliu gyvūnus ir vaikus. Keturių atžalų šeimoje esu vyriausia, tad auginau mažiukus seserį ir brolį dvynius. O kai dar buvau studentė, dirbau savanore Moterų krizių centre ir telefoninės psichologinės pagalbos linijoje.
Tai nebuvo taip paprasta?
Krizių centre teko dirbti su nukentėjusiomis nuo prostitucijos. Atidaviau daug savęs, aukojau sekmadienius, kad su viena tų merginų apsilankyčiau bažnyčioje, ir man buvo smūgis, kad ji vėl grįžo prie savo verslo. Arba moteris, kuriai daug padėjau, vėl grįžo pas smurtaujantį vyrą. Nors kai kurios rado savy jėgų susikurti sau ir vaikams saugesnį gyvenimą.
Jus ir vėl pakvietė teikti psichologinę pagalbą telefonu. Ar dauguma skambučių - ne įkaušusių vyrukų spektakliai?
Esame išmokę atpažinti juokdarių skambučius.
O rimčiausia kokia buvo bėda?
Skambino moteris, su mažais vaikais išvaryta iš namų despotiško vyro. Buvo lapkričio mėnuo, ji neturėjo kur eiti. Iškviečiau į tą kaimą krizių centro darbuotojus, jie ir suteikė prieglobstį.
O šiaip svarbiausia išklausyti vienišą žmogų, būti su juo, suprasti, reaguoti į jo jausmus. Kai išsikalba, pajunti, kad įsivyravusioje tyloje gimsta sprendimas. Paskambina moteris, išsipasakoja, ir kartais pakanka nuoširdžiai paklausti: "Tai iš tikrųjų jus vyras daužo dešimtį metų?" Žmogus atitoksta, susimąsto, kur dingo jo metai, ir pradeda ieškoti išeities.
Kai atėjote dirbti į "Lakštutę", ar draugai neatkalbinėjo, esą dirbsi su nelaimingaisiais - pati tokia tapsi?
Ne. Mūsų kolektyve yra daug jaunų mergaičių, ir jos per atostogas pasiilgsta savo ugdytinių. Šie yra labai šilti, jautrūs žmonės, neturi mums būdingos veidmainystės, pinigai jiems - abstraktus dalykas, neatsakantis į esminius gyvenimo klausimus. Svarbiau žmogaus širdis, nuoširdus ryšys. Jeigu kuri mokytoja suserga, tie jaunuoliai išgyvena dramą, skambina, kaip jautiesi, kada grįši. Beje, mane centre aplankęs tėtis nustebo ir pasakė, kad kadaise šiame name gyveno mano proseneliai.
Kokios jūsų užduotys čia?
Mano veikla yra buities ir higienos įgūdžių lavinimas, mokomės lyginti, skalbti, prižiūrėti patalynę. Džiūgavau, kai 26 metų vaikiną išmokiau užrišti batų raištelius. Mes ir makiažo mokomės su merginomis. Kai lankėmės Lenkijoje, kur susitikome su įvairių šalių likimo draugais, mūsų merginos iš visų išsiskyrė elegancija.
Vienas berniukas atėjo čia kaltūnuotas, nesiprausęs, o šiandien jis visada - išlygintais, švariais drabužiais, močiutė jį bara už tai, kad tiek vandens išnaudoja. Bet jis pasijuto gražus.
Su neįgaliais jaunuoliais kalbatės apie meilę. Girdėjau, jūsų vienos nesidrovi klausti ir intymia tema.
Kiekvienas jų - su savo istorija, savo negalia. Yra vaikinų, kurių judesių motorika sutrikusi, jie geba tik sukti rutuliukus ar lėlei klijuoti blakstienas. Tačiau meilė yra Dievo dovana ir mėginimas atverti kiekvieną žmogų šiam stebuklui. Mes labai stengiamės jaunuoliui, turinčiam stipresnę negalią ir suvokiančiam, kad yra kitoks, padėti susidraugauti su savimi ir kitais, atskleisti drovumo ar kančios užgožtas gerąsias savybes. Todėl mane ir traukia psichologija, kad gebėčiau giliau įsiskverbti į sudėtingą ir savaip nuostabų žmogaus pasaulį, savitą jo suvokimą. Mes visi turime keistis, kad tie žmonės nejaustų atskirties, išsaugotų orumą.
Jie išmoko išsakyti jausmus, nes "meilės trikampiuose" yra daug pavydo. Daugelį metų pora vaikščiojo susikibus už rankučių, į dienos centrą atėjo kita graži mergina... Ašarojanti ateina guostis, tai paprastai sakau, kad visų gyvenimuose būna išsiskyrimų, kad ji neturėtų žmogaus laikyti savo nuosavybe ar nusivilt savimi.
Trisdešimtmetė moteris užsispiria: noriu pagimdyti kūdikį, vyras - sukurti šeimą. Kaip paaiškinti, kad to galbūt ir nebus? Tada kalbamės, kad reikėtų pirma išmokti, kaip elgtis su pinigais, apie rūpesčius auginant kūdikį. Kuriam laikui problema atsitraukia į šalį, nedramatizuojama.
Beje, labai džiaugiamės, kad dviejų mylinčių vienas kitą žmonių tėvai nedraudžia jiems drauge leisti savaitgalius, išvažiuoti į sanatoriją. Mūsų auklėtiniai gyvena serialais: išmoksta galantiškumo, nuskinti draugei lauko gėlę, puoštis, parodyti švelnų dėmesį...
O kas jums, Sonata, lengviau - spręsti savo ar kitų vaikų problemas?
Gyvenimas pats pasiūlo išeitį. Mano vaikai - paauglė Gintarė ir devynmetis Edvinas, jaučiasi lygiaverčiai man. Turime savo namų taisykles ir pareigas. Mano vyro pusę mėnesio nebūna namuose - jis dirba Šiaurės jūroje esančiose naftos platformose, tai ir tvarkomės patys.
Koks žmogus šalia jūsų?
Nemanau, kad pažįstu jį nuo iki. Tuo jis man ir įdomus. Užuot priekaištavęs, kad retai matomės, nes vis kur lekiu, Linartas pritaria mano polėkiui, studijoms. Ir aš didžiuojuosi, kad jis dirba vadovaujamą darbą, kurio pasiekė atkaklumu, tikslo siekimu. Dar nežinau, kaip reikės jį grįžusį pasveikinti gavus paaukštinimą...
Esate viena komanda?
Taip. Kai galime, keliaujam dviese po Europą su namu ant ratų. Ir žvakes uždegam vakarienei, užsikuriam židinį. Vyras mėgsta nardyti - kai buvome Turkijoje, palaikiau jam kompaniją... sėdėdama valtyje. O štai savo jūroje maudomės ir žiemą - nekart nugarą subraižė ledo lytys. Į krepšinio varžybas važinėjame kartu, abu mėgstame vakarėlius su draugais savo kieme.
Dėl ko susiginčijat?
Esu emocionali kaip degtukas, greitai įsižeidžiu. Požiūriai skiriasi, pavyzdžiui, susikimbame dėl politikos. Antai santykių krizė ištiko, kai darėme namo remontą, nes nuomonės skyrėsi absoliučiai. Dabar pratinuosi prie ryškiai raudonų buto sienų!
Ką darot, kai įkrentate į savigraužos, nusivylimo, nuovargio duobę?
Negaliu gailėtis savęs gulėdama lovoje. Turiu lėkti, ką nors daryti. Aš visada turiu ką veikti. Pradedu keistis pati, užsikraunu begalę darbų - ir nerimas išgaruoja. Taip ir nėriau į renginių verpetą. Man patinka būti vestuvių planuotoja. Įsiminė vestuvės su pagoniškomis apeigomis, drabužiais, jos vyko ant šieno kūgio laukuose, be svaigalų, su archajiškomis dainomis. Ir jaunųjų pirmoji naktis prabėgo šieno kupetoj, nors buvo šalta šalta...
Galėtumėte sau šmėžuoti televizijoje - tarp elitinių renginių vedėjų, garsių šou verslo žmonių...
Niekada nesvajojau būti tarp jų. Aš savo artimiesiems bei draugams esu žvaigždė - ir man to užtenka, - juokiasi.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą