"Labai juokinga, kad Amerika taip vaikosi madų; tarkim, trejus metus visur mačiau katiną - grafikoje, skulptūroje, tapyboje, juvelyrikoje, bet jie iš to uždirbo pinigų. Dar buvo reklamuojamas filmas "101 dalmatinas"; maniau, šakės tapytojams! Vartotojiškoje visuomenėje viešpatauja absoliutus kičas, - sako Algis. - Dalyvaudavau milžiniškuose, bankų remiamuose meno festivaliuose, rengiamuose turtingiausių Floridos žydų kvartaluose, kur stūgso Kenedžių vilos; atrodytų, aukščiausio lygmens menas. Pasirodo, ne: įdomesnius, "trenktus" menininkus kviečia tik dėl kvapo, o keturi penktadaliai darbų festivalyje - kičas. Įsivaizdavau, kiek tai juoko sukeltų Lietuvoje, jei dviejų Katedros aikščių dydžio menėse tai eksponuotų - su pokyliais, fejerverkais, eitynėmis... Amerikonai labai retai perka kūrinio originalą; vietoje jo parodoje įsigyja šedevro reprodukciją už 20 - 30 dolerių.
Buvau keistuolis, nes rodžiau savo abstrakčius dalykus, ir koks amerikonas, žinantis S. Dali, įžvelgęs ten kokį veidą, rėkdavo ant visos aikštės, kad jo draugai matytų, koks jis "kietas". Kritikai sakė, kad mano darbai - vartai tarp dviejų pasaulių. Nerodžiau jokių principų, tiesiog nemėgstu beždžioniaut. Padariau išvadą, kad užatlantei esam įdomūs tik savo unikalumu, ne tuomi, kuo panašūs."
Algis sako net išsižiojęs, kai žmona Eglė netikėtai parnešė jam vizą į Ameriką.
"Su visais savo paveikslais nukakau tiesiai į Niujorką, pas Jono Meko chebrą, o po to - į airių barus... Fantastiškas tas avangardinio kino kūrėjas ir poetas Mekas, visas pasaulis stebisi jo paprastumu, gyvybe ir stulbinančia filosofiška reakcija į visa, kas aplinkui vyksta. Kaipsyk suspėjau į žinomo prancūzų absurdo ir žiaurumo teatro režisieriaus ir dramaturgo Ž. Artaud (šizofreniškas genijus) šimto metų jubiliejaus vakarėlį. Ten Jonas skaitė poeziją prancūziškai ir angliškai, šėlo emigravęs būgnininkas Dalius Naujokaitis, o mano baltapūkis sūnus Jonukas pradėjo savo makabrišką šokį. Visa tai Mekas nufilmavo, ir pagrindinis personažas buvo mano penkiametis."
Tenykščiai globėjai buvo nusprendę, jog Ramanauskų šeima pasiliks gyventi didžių galimybių šalyje.
"Aš net minties tokios neturėjau, bet sąžiningai praėjau tą proletaro kelią nuo griovių kasėjo iki ketverto meno festivalių, vykusių Niujorke ir Floridoje, laureato. Bet apipylė tik diplomais. Brangiausia patirtis? Supratau, kas tai yra partnerystė. Žmogus, su kuriuo aš pneumatiniu kūju daužiau betoną, kad užsidirbčiau pragyvenimui, - tai daugiau negu brolis. Juo pasitiki kaip savo nugara, nes dirbdamas tokį darbą, laviruoji ant žūties ribos: tave gali užgiūti. Darbo įrankio, kurį buvau matęs tik per televiziją, vienas nepaneši. Dėl rankų skausmo negalėjau groti gitara, batų užsirišti, bet tapiau kaip beždžionė įsitvėręs teptuko. Atsirado smūgis, jėga, bet su drobe reikia elgtis atsargiai, kad nepradurtum kiaurai. Tai detalės. Bet tas išgyvenimo būdas, klausimas, kas valdo tokią žmonijos masę? Jie žino paprasčiausią dalyką: Amerika yra šalis - I numeris pasaulyje, o kiekvienas amerikietis yra numeris vienas Amerikoje, supranti? O toliau - doleris, doleris; jei turi darbą, - tvarka."
Algis buvo pradėjęs rašyt knygą "Myliu tave, Amerika", beje, necenzūriniu sakiniu, bet kompas triskart "užlūžo". O dabar galvoje sukasi jau antra "serija", bet Algis turi kompiuterinės grafikos pamokų Verslo ir paslaugų mokykloje.
Inkvizitorius eretiškiems kūriniams
Žvalgydamasi po studiją, replikuoju, kad mane purto intensyvi oranžinė spalva jo paveiksluose.
"Aš irgi jos neapkenčiu. Bet įveiki save, "padarai" ją. Turiu silpnybę mėliui, švaresniems raudoniems tonams, tai automatiškai išlenda, bet smagu, kai, regis, neįmanomas derinys - oranžinė ir žalia spalva - susitaria. Tie personažai patys ateina; susikoncentruoja viduje tam tikra nuotaika, bet kas įvyks, kokia bus forma, pradėdamas tapyti nežinau. Turiu tik nuojautą, prieš meditaciją būna savotiška malda. Tuolab kad tos drobės per daug nebūna, tik didelis noras dirbti. Vyno išgėręs, prie molberto nesiartinu. Mano nutapytieji pavidalai nėra konkretūs žmonės, kuriems galėtum duot vardus, manau, tai arčiau teatro atmosferos - kontrastas, konfliktas ar flirtas tarp personažų. Būna, atsibosti sau ligi koktumo, tada keiti stilių. Kai darbai buvo išvežti į parodą Frankfurte, o Parodų rūmuose atėjo eilė personalinei parodai; ką gi, turėjau pusantros tonos kartono ir padariau 33 kaligrafines kompozicijas.
Kai kuri, tampi laukiniu žvėrimi. Kiekvienas naujas darbas duoda naujų klausimų. Gaila, mieste nėra profesionalių kritikų, kas į snukį užvožtų. O liaupsės - kaip smilkalai, keliantys šleikštulį."
Kai juokais paklausiau, ar su įsipykusiom drobėm nepasielgia vandališkai, Algis sakė mėginęs kieme sukurt lauželį. Bėda ta, kad tie darbai, atlikti akrilu ar sintetine tempera, deginami cypia... O pats Algis mėgsta dirbti tylos celėje, nes tame procese, sako, kartais ištrūksta iš jo gerklės vilkolakio kauksmas...
Įžengs kaip Jėzus alyvų darželin
Į teatrą Algis nueina tada, kai Klaipėdon atvažiuoja buvęs kurso draugas Oskaras Koršunovas (abu studijavo Vilniaus konservatorijoje, dramos teatro režisūrą pas Joną Vaitkų). Algis, griausmingai juokdamasis, pripažįsta, jog kartais jį apima didybės manija.
"Bet kai ištinka kūrybinė ekstazė, ateina vienas personažas pas mane - Mirtis, ir jaučiu ją ant kairio peties. Tada "užsivedu" dirbti, manydamas, kad rytoj manęs nebeliks. "
Šiuo metu Klaipėdoje vieši ir skaito paskaitas Universitete senas Algio bičiulis iš Los Anželo, Holivudo dramaturgas ir istorikas Gerrick Baron. Dar prieš garsųjį Gibsono filmą "Kristaus kančia" jis parašė pjesę "Sodas" - apie laiką tarp Paskutinės vakarienės ir nukryžiavimo.
"Gerikas man tiesiai pasakė: "Algi, tu Kristus turi būt". Aš iškart pareikalavau dublerio, sakau: "Gerai, aš įeisiu į tą vaidmenį, o kaip paskui man grįžti į žmonių pasaulį?" Dar ta pjesė nepastatyta Kretingos pranciškonų vienuolyne, o jis man dar vieną pjesę parašė. Aišku, esu turėjęs porą vaidmenų Vilniaus akademiniame teatre pas Vaitkų, bet iš esmės aš - tepliorius. Muzikinio teatro režisierė Saulė Dautartaitė siūlė sukurti scenografiją, bet kai to imuosi, iškart virstu režisieriumi, demiurgu... Nenufilmuoto vaidmens nelieka... Kartais man net juokinga, atrodo, vaidinu tą dailininką.
Ar jaučiuosi Kristumi? Kartais net per daug, bet aš nesijaučiu esąs toks švarus ir teisingas, todėl bijau - ne, ne išprotėt, bet..."
"Kai tave išplaks - tapsi juo", - kvatojuos. O spektaklio koncepcija kol kas bręsta, drauge su bičiuliu Nemune žvejojant. Algis sako žudąs žuvį tik tada, kai pats ją suvalgo; kulinarija irgi jo aistra.
Klausiu, ar dailininkas visą esminį instinktą sublimuoja į kūrybą.
"Man patinka gražios moterys, bet gal nepasakysiu nieko gero apie savo personą, labai myliu žmoną, ir esu jai ištikimas. Nekenčiu melo, niekšybės, pats nenoriu būt įskaudintas. Stengiuosi neblefuot, - sako trijų sūnų tėvas."
Link piramidžių ir bangolaužio
"Galvoju apie svaigią baržą - plaukiojantį teatrą, kuriame turėtų veikti ir teatro, dailės studijos. Manau, man reikia su Švedijos karalium apie tai pasišnekėt", - šaiposi iš savęs. Bet buvęs Algio vadybininkas Amerikoje jam buvo skyręs laivą kaip plaukiojančią meno galeriją ir dirbtuvę. Dabar savo bute Algis įsteigs viešąją įmonę - menų studiją, surinkus muzikantus, poetus, dailininkus. Ir Užupio menininkų respublika turės čia savo ambasadą, rengs ekspozicijas po atviru dangumi, keisis idėjomis.
"Lietuviams tarpusavy susikalbėti kartais labiau reikia vertėjų nei su užsieniečiais. Kai kuriems kolegoms patogu jaustis provincialais. "
Kai Algis tapo, įkvėptas Šulc, Wollenveiderio, Žano Mišelio Žare muzikos, ir jaučiasi peržengęs slenkstį tarp to, ką įstengi ir ką nori daryti, vis dažniau mintija apie vieną rizikingą, o gal beprotišką projektą, apie kurį jau kalbasi su miesto architektais.
Devyneto amatų meistras, pasirodo, studijavęs ir Vilniaus inžinerinio statybos instituto architektūros fakultete. Nors kasdien iš Kanados plaukia "emeilai" ("Algi, radom, kur tau gyvent"), piligrimą vilioja mažutė jauki Europa: Graikija, Skandinavija, Austrija, Ispanija...
"Judėt po pasaulį man nėra problema, bet grįžti į gimtą Memelį - šventė, su ja sieju aibę planų, sumanymų, nors Savivaldybei jie gali pasirodyt per žiaurūs. Aš galvoju, kad lietuviai - sąžiningi žemdirbiai, pamiršę uostą ir kad gyvena jūrinėje valstybėje. Esu sumąstęs galingiausią kultūros centrą Rytų Europoje statyt. Japonai stato megamiestus iš anglies pluošto konstrukcijų - piramidės principu. Tai kokį dešimtkart sumažinus jų projekto mąstelį, Klaipėdoje atsirastų puikiausias statinys - su koncertų ir parodų salėmis, vandens atrakcionais. Tas kultūros centras galėtų išdygti Smiltynėje: viena jo kraštinė eitų per visą molą, kita - jūros pusėje kaip koks bangolaužis. Ir atsirastų dar vienas, neužšąlantis uostas - pramoginiams laivams. Ko trūksta? Na, iš pradžių reiktų tunelio po mariomis ir dar dviejų tiltų..." - sako Algis, manąs, kad uostamiestyje gyvena pasiutusiai gabių konstruotojų.
Jei visa tai atrodo kaip išprotėjusio žmogaus kliedesys, prisiminkime Jameso mintį, jog naujovės pirmiausia atmetamos kaip nesąmonė, vėliau paskelbiamos akivaizdžiomis, ir pagaliau buvusių priešininkų paskelbiamos kaip savi atradimai.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą