Keletą metų turėjau tokią galimybę - būti laisva, ir tiek šalių apkeliavau, kad jų nė nevardysiu. Tuomet atrodė, kad gyvenimas eina pro šalį. O dabar stinga laiko draugams, tenka atsisakyti dar kai ko. Nors ir turėčiau kaip save realizuoti, visiškai nedirbti - ne man. Viskas turi savo vertę. Pastaruoju laiku darbo krūvis didžiulis, užtat laisvalaikio skonis - ypatingas. Darbas mane disciplinuoja, skatina judėti į priekį, ir ne tik profesinėje srityje. Be to, labai pasiilgstu savo kolektyvo.
Gal vaikystėje svajojote tapti balerina? Esate gracinga, inteligentiška...
Ne, apie baletą nesvajojau. Bet vaikų darželyje neatplėšdavau akių nuo muzikos vadovės. Ir svajonė skambinti pianinu išsipildė. Nėra kada šioje srityje tobulėti, bet sau ir savo šeimai skambinu Šopeną, Rachmaninovą, Betoveną ir Bachą. Mėgstu klasiką.
Mano tėvai buvo paprasti žmonės, bet vaikams suteikė viską, ko patys negalėjo pasiekti sunkiais pokario metais Ukrainoje.
Kaip atkakote į Lietuvą?
Priežastis banali: mano vyras gavo čia paskyrimą, ir atvykau paskui jį.
Buvo vertas tos aukos?
Esame pažįstami visą gyvenimą. Nuo tos dienos, kai penktoje klasėje jis krito man į akį.
Kas padėjo šitiek metų būti kartu? Nuo ko tai priklauso?
Sunku trumpai pasakyti. Matyt, nuo to, ar žmogus yra tavo antroji pusė. Tą Dievo dovaną gauni arba ne. Žinoma, jausmai keičiasi, savotiškai bręsta, bet neatšąla. Nepasakyčiau, kad meilė kažkur išeina, o ją pakeičia kas kita. Vis vien jausmai lieka svarbiausi, stipriausi. Tą meilę kartais bandoma paaiškinti chemija, kvapais, hormonais... O aš linkusi manyti, jog tai dvasios paslaptis.
Sakoma, jog, kartu išgyvenus daugelį metų, žinai, ką sutuoktinis pasakys, jam dar nė nepravėrus burnos...
Aš iki šiol neatspėju. Kitaip gal ir būtų nuobodu. Žmonės turi būti vienas kitam įdomūs. Bet dar tvirtesnis santykių pagrindas yra visiškas pasitikėjimas. Tikėjimas, kad šalia tavęs - padorus, tau neabejingas żmogus. Būna ir to pavydo, ir ūmaus užsiplieskimo... Bet per tiek metų taip pažįstame vienas kitą, kad nebėra kuo nusivilti.
Man visada įdomu su vyru šnekučiuotis, jis daug skaito, turi savo pomėgių. Išliko sportiškas, patrauklus.
Kodėl Jūs pasirinkote psichiatriją, anuomet labiausiai apleistą, netgi "gėdingą" medicinos sritį, ir dar narkologiją?
Gal ir čia yra Dievo ranka? Iš pradžių man turėjo reikšmės trumpesnė darbo diena, ilgesnės atostogos. Vėliau pajutau psichiatrijos skonį, žavesį. Šiuolaikė psichoterapija padeda man pačiai. Kai kažkuriame laikraštyje perskaičiau, kad esu veteranė, pašiurpau: negi tai - apie mane? Bet šioje įstaigoje jau esu dvidešimt metų, ir per tą laiką pasikeitė nepaprastai daug. 1988 metais dar buvo priverstinis gydymas skyriuose, mes su girtuokliavimu "kovojome", o štai šiandien turime psichoterapinę Minesotos programą ir aibę kitų.
Bet ar vertas jūsų pastangų žmogus, kuris pats pasirinko lėtą savižudybę, o visus šalia esančius žmones daro nelaimingus?
Vertas. Yra pacientų, kurie skyriuje gydėsi keturiasdešimt kartų, ir dabar pagaliau nebegeria. Pašaliečio akimis, jie buvo beviltiški. Niekada nežinome, kada žmogus pasieks savo dugną, kad pradėtų keltis. Aišku, mums norisi, kad kuo greičiau, bet żmogus eina savo keliu, ir kartais įvyksta stebuklas.
Didžiąją gyvenimo dalį jis jau prašvilpavo, tai kas jam lieka - vegetuoti?
Jie nevegetuoja, jie gyvena. Gyvena su savo artimaisiais, studijuoja universitetuose, dirba ir dvasiškai auga. O atpildas tas, kad, jiems susitvarkius gyvenimą, ir šalia buvę nelaimingi artimieji tampa laimingi. Kai ateina man padėkoti už pagalbą, sakau: "Tai tu padarei su Dievo pagalba. Mes tik padėjome kaip galėjome."
Tarp jūsų pacientų - nemažas būrys menininkų. Jie pasakytų, kad svaigalai išlaisvina kūrybingumą, primintų Jums Hemingvėjų, dailininkus impresionistus...
Aišku, kiekvienas turi teisę rinktis, gerti jam ar ne. Mes nepriversime liautis, jeigu žmogus nenori.
Jeigu menininkas nenori atsisakyti bohemos, tai yra jo asmeninis reikalas. Bet ar tikrai ta kūrybinė veikla produktyvi? Jeigu alkoholis tampa priklausomybe? Jeigu žmogus negali savęs kontroliuoti, abejoju, ar jis gali ką nors sukurti. Žinoma, jis tai neigs, nors visi aplinkui jam sakys, jog metas atsikvošėti. Mes stengiamės pacientą motyvuoti, kad nesisvaigintų, ir pirmiausia klausiame, kas jam didesnė vertybė: šeima ar...? Jeigu nesugebame motyvuoti, vadinasi, jam dar reikia laiko, kad pasiektų savąjį dugną.
Kuo jums įdomus toks darbas? Ar ne įdomesni kiti psichikos sutrikimai, pasąmonės srautai?
Iš tikrųjų tarp mano pacientų yra labai daug kūrybingų žmonių, su kuriais įdomu bendrauti. O priklausomybė yra jų asmenybės problema. Kodėl ji atsiranda? Tai gali būti ir polinkis iš prigimties, ir socialiniai faktoriai, ir asmenybės ypatumai, ir viskas iš karto...
Atleiskite, jog paklausiu tiesmukai: kaip metų metus susidurdama su padugnėmis galite išlikti tauri? Užsiauginote šarvą?
Tas darbas skatina mane būti tolerantiškesnę. Mažiau smerkti ir teisti. Žinote, tie žmonės mūsų skyriuje nesikeikia, jie elgiasi kitaip negu gatvėje. Nes personalo požiūris į juos kitoks. Čia niekas pacientui nėra pasakęs: "Tu toks ir anoks."
Kokių būdų atradote nesisvaigindama trumpam "išeiti" iš šio pasaulio? Juk kartais nepakenčiama čia išbūti.
Aš nesistengiu pasišalinti iš realybės, tokia jau esu. Nė nepastebiu, kaip prabėga darbo diena, tik żvilgt - jau 15 valanda, o dar tiek nepadaryta! O po darbo juk tiek gyvenimo malonumų! Pirmiausia - bendravimas su draugais, muzika, spektakliai, kelionės, gamta, aš "kaifuoju" su gera knyga ar žiūrėdama filmą.
O kai apsėda depresija?
Žinot, aš niekada nevartoju jokių vaistų. Manau, kad viską reikia išgyventi pačiai. Žinau, kad žmogus auga per kančią, įgaudamas išminties, išsigrynindamas. Emocinio intelekto branda, mokėjimas išgyventi sunkias situacijas yra labai svarbūs - ir siekiant karjeros, ir puoselėjant tarpusavio santykius. Be to, aš turiu palaikymą - Dievą, šeimą, draugų... Net neprisimenu, kad būčiau kada pasijutusi vieniša.
Kokių turite silpnybių?
Sodininkystė. Norėčiau užauginti aibę įvairiausių gėlių, bet kol kas tam trūksta laiko.
Kokia esate bosė?
Iš tikrųjų daug metų dirbau skyriaus ir ambulatorijos vedėja, tai yra vadovaujamą darbą. Nenorėčiau, kad man įėjus į kabinetą żmonės atsistotų ar įsitemptų. Kažkuri pavaldinė pakišo skaitytą mintį, jog užtenka, kad kolektyve dirbtų dešimt procentų darbuotojų. Manau, pas mus yra daug daugiau sąžiningų ir pasišventusiųjų. Per daugelį metų jie daug investavo, ir aš pati nemažai jėgų atidaviau. Buvęs centro vadovas A. Slatvickis įskiepijo požiūrį į pacientą, gailestingumą visuomenės atstumtiesiems. Bet, kaip ir psichoterapijoje, neįmanoma nieko pakartoti: vis tiek vadovausi taip, koks pats esi. Aš žinau kolektyvo silpnąsias puses, žinau, kaip panaudoti stipriąsias. Tad sakau: revoliucijų nebus. Mes eisim į priekį mažais żingsneliais.
Kokių dovanų esate gavusi iš pacientų?
Visokių: ir kaktusų, ir saldainių, ir eilėraščių... Ir rankas yra bučiavę, - juokiasi. - Dauguma mūsų pacientų nėra turtingi, bet aš labai vertinu jų nupieštą gėlę arba sudėliotas eiles.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą