- Man atrodo, kad visi darbai, padaryti per dešimt metų darbuojantis Vakarų Lietuvos pramonės ir finansų korporacijoje, jau sugrįžta atgal. Pagrindinius darbus įvardysiu skaičiais: sukurta per 5 tūkst. darbo vietų, išdalyta labdaros už keletą milijonų litų. Kasmet į biudžetą Vakarų Lietuvos pramonės ir finansų korporacija valstybei mokesčių sumoka 160-170 milijonų Lt.
Ką atsakytumėte tiems, kurie kalba, neva ponas A. Bosas tiesiog nusipirko Metų klaipėdiečio titulą? Ar jus tokios kalbos skaudina, ar nekreipiate į jas dėmesio?
- Nieko nepadarysi, jau tokie mes, lietuviai... Labiau linkę pavydėti, peikti, apkalbėti, nei pasidžiaugti kito sėkme, gerais darbais. Kviečiu visus kurti darbo vietas, padėti žmonėms, ir tada patys sulauksite žmonių įvertinimo bei palaikymo.
Sakykite, kam daugiausia buvo skirta labdaros?
- Jau esu sakęs, kad lengviau būtų įvardyti, ko dar nesame parėmę. Padėjome nevyriausybinėms organizacijoms, vaikų globos namams, bažnyčioms, šokių, teatro kolektyvams, sportininkams... Ne vienerius metus buvome Klaipėdos muzikinio teatro pagrindiniai rėmėjai.
Dauguma verslininkų sako, kad kad įstatymai trukdo užsiimti labdaringa veikla.
- Iš tikrųjų labdaros įstatymas neskatina verslininkų užsiimti šia veikla. O kita bėda, dėl kurios dažniausiai verslo žmonės neužsiima rėmimu, - tai visuomenės dėmesys. Bet koks rėmimas tave iškelia į paviršių, apie tai šnekama, daug kam žinoma. Ir verslininkas, darantis gerus darbus, staiga tampa apkalbų objektu. Jis narstomas po kaulelį, skaičiuojami jo pinigai. Tai daugelis geriau tuos pinigus investuoja ar skiria kam nors kitam, bet nelenda į labdaringus projektus.
Kodėl gi jūs "lendate" į labdaringus projektus? Gal jus skatina kokie religiniai įsitikinimai, tėvų įskiepytos vertybės, o gal griežta saviaukla?
- Iš tiesų esu religingas. Tačiau noras padėti, suprasti žmones atėjo iš vaikystės, iš tėvų gyvenimo. Gimiau ir augau Sibire. Mačiau, kaip sunkiai mano tėvai kabinosi į gyvenimą, jutau jų kasdienę kovą už duonos kąsnį. Ir nepaisant tokio sunkaus laiko, jie sugebėjo išlikti dori, jautrūs ne tik vienas kitam, bet ir svetimam žmogui. Aš Sibiro neatmenu, bet žinau, kaip tremtiniai vargo grįžę į Klaipėdą. Mūsų keturių asmenų šeima glaudėsi viename kambarėlyje Turalaukyje. Kai dar gyvenome Sibire, mūsų šeimos gera draugė buvo senyvo amžiaus lietuvė. Ir kartą ta senučiukė sugrįžo į Lietuvą, labai smarkiai sirgo, neturėjo artimųjų. Tai mano tėvai ją priglaudė viename kambaryje drauge su mumis ir slaugė, karšino net dvejus metus. Tai tokie pavyzdžiai, toks mano gyvenimas ir išugdė mokėjimą ne tik pačiam džiaugtis geru gyvenimu. Aš jau apsirūpinau, mano šeima taip pat turi tai, ko reikia. Tai kodėl nepasirūpinus šokti, sportuoti ar dainuoti norinčiais vaikais, kodėl tų pinigų neskyrus mažyliams, likusiems be tėvų?..
Ar turite kokią grandiozinę svajonę, kurią labai norėtumėte įgyvendinti Klaipėdos labui?
- Taip, turiu, didžiulę, bet žūtbūt ją įgyvendinsiu... Turbūt žinote apie tankų dalinį, esantį šalia Agluonos gatvės. Ten kol kas visiška dykynė, bet mes tikimės ją paversti miestu. Jau vyksta projekto svarstymai. Tokio masto objekto dar nėra visame Pabaltijyje. Septyniuose hektaruose net 180 tūkst. kv. m išsidėstys gyvenamieji, komerciniai ir verslo statiniai.
Ar galėtumėte pasakyti, kodėl vieniems verslininkams sekasi, o kitiems - ne? Kokia sėkmingo verslo prielaida?
- Bet kokiame darbe, taip pat ir versle, svarbiausias yra padorumas. Jeigu padoriai elgiesi su klientais, su partneriais, su aplinkiniais žmonėmis, verslas gali būti ilgalaikis. Kitas labai svarbus dalykas - profesionalumas ir kompetencija. Tie laikai, kai verslą buvo galima daryti intuityviai, - baigėsi. Išmokau dirbti taip, kad kasdien galvoju apie rytdienos darbus. Šiandiena - jau praeitis.
Girdėjau verslininką Beną Gudelį sakant, kad lietuviai tikrų draugų neturi: mes bendraujame tik su tais, kurie mums naudingi. Ką manote apie draugų pirkimą?
- Jis supainiojo du svarbius dalykus: verslo santykius ir draugystę. Aš turiu ir vaikystės draugą, ir mokyklos, ir studijų laikų; jie ir šiandien yra man artimi. Gal rečiau susitinkame, bet pasimatę turime tiek jausmų, prisiminimų, kad valandos drauge lekia kaip strėlės.
Ar jūsų atžalos Indrė ir Tomas - labai išlepinti?..
- Niekas jų nelepino. Auginome juos patys su Loreta, nes mudviejų abiejų tėvai anksti mirė, todėl pagalbos nebuvo. Kaip užauginome - laikas parodys. Indrė dabar- studentė, aš džiaugiuosi ja. Matau, kad yra savarankiška, labai darbšti ir atsakinga mergaitė. Tomas mokosi gimnazijoje, paniręs į sportą, muziką ir kompiuterius.
Mūsų namuose neskraido kepti karveliai. Vaikai žino, kiek parduotuvėje kainuoja pienas. Aš niekada negailėjau pinigų vaikų ir žmonos mokslams, knygoms, sveikatai, sportui, vitaminams... O viskam kitam yra saikas.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą