Valentinas Klimas: "Švedų kalbos nemoku, bet žiūrovai mane suprato..."

Klaipėdos dramos teatro aktorius Valentinas Klimas šią savaitę grįžo atostogų iš Švedijos. Nuo sausio mėnesio svečioje šalyje aktorius dalyvavo tarptautiniame Baltijos šalių teatro projekte "Per bangas" ("Weave over Water"), vaidino spektaklyje "Ilga ilga kelionė".

Projekto sumanytojas - Stokholmo teatras "Riksteatern". Tai tęstinis, dvejus metus trunksiantis, projektas. Pirmas jo tikslas buvo sukurti spektaklį, kuriame dalyvautų Švedijos, Estijos, Latvijos ir Lietuvos kūrėjai, ir parodyti jį visoje Švedijoje bei Pabaltijo šalyse, antrasis - organizuoti kūrybines laboratorijas Baltijos šalių dramaturgams. Tai, ką jie parašys, bus bandoma įgyvendinti įvairiose scenose.

Pjesę spektakliui parašė švedų dramaturas. Spektaklį režisavo viena grasiausių šiuo metu Švedijos režisierė Brigita England. Vaidino penki aktoriai: du iš Švedijos ir po vieną iš Lietuvos, Latvijos bei Estijos. Muziką pastatymui kūrė kompozitorius iš Suomijos.

Spektaklis kelia švedams labai aktualią emigracijos problemą. Trečdalis švedų tautos šiuo metu - emigrantai. Jie susiduria su didžiuliais sunkumais, kaip pabėgusius iš neramių pasaulio rajonų, Artimųjų Rytų įtraukti į Švedijos gyvenimą, kad atvykėliai netaptų našta valstybei.
Spektaklis pasakoja istoriją apie mergaitę estę, kuri karo metu pabėga į Švediją. Apie jos netektis, nusivylimus, savo vietos paieškas svetimoje šalyje. Pjesė paremta tikrais faktais. Iš Estijos atvykusi į Švediją, mergaitė čia baigė dailės mokslus ir vėliau buvo pagrindinė Astridos Lindgren kūrinių iliustratorė.

Spektaklyje vaidinu slaugę, laivo kapitoną, šunį, muzikantą. Visi aktoriai turi po keletą vaidmenų. Švedų teatre nepopuliaru visą spektaklio krūvį užkrauti vienam ar dviem aktoriams, kitus paliekant nuošaly. Čia visi lygūs.

Repeticijos truko kiekvieną dieną nuo 9 ryto iki 5-6 val. vakaro. Taigi darbo tempas labai intensyvus. Su kūrybine trupe greitai suradome, kas mums visiems artima, suprantama. Jokio skirtumo, ar vaidini su savo teatro kolegomis, ar su užsieniečiais. Teatro supratimas, reikalavimai darbo stilius tokie patys. Visi aktoriai dirbo labai atidžiai, stengėsi tiksliai vykdyti režisierės nurodymus ir kuo tiksliau atskleisti pjesės keliamą temą.
Mūsų režisierė buvo labai stipri, turinti daug idėjų, nors apskritai Švedijoje režisūra gal kiek silpnesnė nei Lietuvoje. Žiūrėdamas spektaklius pasigesdavau ypatingų režisūrinių, scenografijos sprendimų, kokių kimšte prikimšti lietuviški spektakliai. Ten režisūra turi tendenciją ištirpti spektaklyje. Švedų teatre dėmesys koncentruojamas ne į spektaklio vizualumą, efektingumą, o į aktorių meistriškumą. Todėl švediški spektakliai atrodo paprastesni, nuoširdesni. Aktoriai ten dirba labai techniškai.

Ne. Spektaklis vyko švedų kalba, juk vaidinome Švedijos publikai. Nemoku švediškai, bet žiūrovai suprato (juokiasi). Dėl svetimos kalbos scenoje problemų nekilo. Anksčiau buvome įpratę rusiškai kalbėti, šįsyk teko švediškai. Išmokome tekstą. Kiekvieną mūsų tariamą skiemenuką, kiekvieną raidelę sutvarkė puiki pedagogė iš švedų teatro mokyklos. Per pusmetį truputį pramokau ir kalbos, nors ne spektaklio metu su trupe bendravome angliškai.

"Ilgos ilgos kelionės" premjera įvyko kovo 15 d. Stokholme. Iki gegužės mėnesio gastroliavome. Per tą laiką spektaklį parodėme 60 kartų 30 miestų ir miestelių nuo Švedijos šiaurės iki pietų. Vaidinome kultūros namuose po du spektaklius kiekviename miestelyje. Susidomėjimas buvo didžiulis. Spektakliai Švedijoje nebūna skirti konkrečiai auditorijai. Mano manymu, šis vaidinimas skirtas jaunimui, tačiau jį žiūrėjo ir vaikai, ir suaugusieji. Švedijos publika nuoširdesnė, paprastesnė, organiškiau, impulsyviau priima spektaklį. Man pasirodė, kad švedai labiau myli teatrą nei mes.
Teatro kritikai labai seka kiekvieną teatro naujieną. Po premjeros buvo labai daug gerų atsiliepimų apie spektaklį svarbiausiuose švediškuose laikraščiuose. Švedai džiaugiasi, kad projektas pavyko.

Sunku įvertinti dar naują patirtį. Aplankė nuostabus jausmas, kad gali bendrauti su kitų šalių žmonėmis, režisieriais, aktoriais, pamatyti, kaip jie gyvena, dirba, kokia tos šalies teatro terpė, kuo jie domisi, kas juos jaudina.
Gyvenimas Švedijoje - puikus, gražus, belieka pavydėti. Neišdildomus įspūdžius paliko nuostabi Švedijos gamta - ežerai, upės, slėniai, kalnai.

Džiaugiuosi, kad neteko susidūrti su lietuviais nusikaltėliais. O lietuvių bendruomenėje Stokholme teko švęsti Vasario 16-ąją. Vakaronėje dalyvavo per 400 lietuvių.

Rugsėjį grįžtu į Švediją. Projekte iki Naujųjų metų numatyta dar 90 spektaklių Švedijoje. O po to - bus matyti.

Projekto iniciatoriai ketina atvežti spektaklį į Klaipėdą kitą vasarą, tačiau kol kas tiksli data nenumatyta, reikia suderinti daug finansinių ir techninių klausimų.