Atrodo, dėl to problemų neturėjau. Tik nežinau, kam jaučiau didesnę aistrą - ar literatūrologijai, ar savo sutuoktiniams. Bet į šį klausimą norėčiau atsakyti kitu klausimu: ar tokį pateiktumėte, jei "tardytumėte" vyriškį? Kodėl moteris viską turi derinti: ir vaikus, ir draugus, ir karjerą? Kodėl privalo būti didvyrė?
Tikriausiai esate užsikrėtusi skandinavių feministinėmis idėjomis.
Tos idėjos man svetimos. Bet Švedijoje pastebėjau tokį lyg ir spaudimą moteriai: visuomeninis socialinis fasadas turi būti nuglaistytas ir visi keturi namų kampai paremti.
Švedijoje, kaip dabar ir Lietuvoje, vaikeliui gimus, tėtukai galėtų išeiti tėvystės atostogų dviem mėnesiams. Bet tokiomis galimybėmis pasinaudoja retas kuris, nes nukentėtų šeimos finansai. Mano vyras Peras, parėjęs iš kolegų vakarėlių, pasišaipo iš bendradarbių, svajojančių apie tėvystės atostogas. Tiesa, jis šaiposi ne iš tų svajonių, o iš jų žmonų nuostatų: "Aš po visų vargų irgi noriu pailsėti"... Abejoju, ar tokias nuostatas galima priskirti feminizmui.
O kaip elgtumėtės Jūs, jei į pasaulį pasibelstų judviejų vaikelis?
Kai pasibels, tai ir spręsim.
Kokias pamokas esate išmokusi iš trijų santuokų?
Kad iš sutuoktinio negalima tikėtis to, ką jau suvoki pasąmone, kad jis neįveiks. Vyras nepajėgus pranokti savęs atsižvelgdamas į tavo norus. Tai pati dažniausia moterų (ak, ir mano...) klaida: iš vyro tikėtis neįmanomų elgesio, karjeros ar paprasčiausio švelnumo variantų. Užtat dabartinis mano sutuoktinis Peras pačioje pradžioje apibrėžė mūsų partnerystės principus: "Aš nesu aiškiaregis. Aš negaliu skaityti tavo minčių. Tu sakyk, ką tu galvoji, ko tu trokšti. Ir viskas bus gerai", - sakė jis. Ir tarsi viskas stojosi į savo vietas. Nei jis, nei aš nesiaukojame bėgti į kokį vakarėlį, jei esame pavargę. Ir jis, ir aš esame laisvi rinktis, ar į vakarėlį eiti vienam, ar likti dviese namuose. Kartais tas likimas dviese tampa didžiule švente, užuot nuovargį slėpus šurmulyje. Taip, mes gyvename vienas kito interesais, tačiau dėl jų - jokių aukų. Jeigu esu nusiminusi dėl ko nors, sakau: "Esu nusiminusi". Jeigu dėl ko džiaugiuosi, sakau: "Džiaugiuosi". O jam nė sakyti nereikia - aš matau iš mimikos, judesių, žvilgsnio. O vyrams savo būsenas reikia įvardinti. Ir aš dabar tai darau. Nors kaip ir ankstesnėse santuokose trokšdavau, taip ir dabar norėčiau, kad Peras tai suprastų be žodžių...
Esate pirmoji lietuvaitė, Stokholmo universitete apsigynusi disertaciją, paremtą lietuvių literatūra. Kaip ji buvo sutikta?
Pasakysiu šviesiai tiesiai: troškau, kad disertacijos gynimas tęstųsi kuo ilgiau. Nes išsiplėtojo labai įdomios diskusijos - su oponentu, su kolegomis, žiūrovais.
O kiek žmonių dalyvavo Jums ginantis disertaciją?
Na, gal penkiasdešimt. Vadinamieji žiūrovai ateina dėl įvairiausių motyvų: vieniems rūpi tematika, kitiems - pats gynimosi procesas, tretiems įdomiausias momentas - diskusijos. Jose dažnai sublyksi aukso mintys ir netikėtos prielaidos.
Ar Jūsų disertacijos tema sudomino Lietuvos literatūrologus?
Taip, buvo atstovė iš Vilniaus pedagoginio universiteto. Po gynimo ji labai nuoširdžiai sveikino ir kvietė skaityti literatūrologijos kurso. Kol kas nieko neatsakiau.
Kodėl?
Nes labai abejoju, kaip Lietuvoje priimtų radikalius pasvarstymus.
Kuo paremtos tos abejonės?
Disertacijos rašymas neapsiėjo be konfliktų su darbo vadove. Ji kategoriškai buvo nusistačiusi dėl mano pasirinktų Antano Škėmos natūralistinių pavyzdžių prozoje. Beje, tos scenos net iki 2004 metų buvo cenzūruojamos ir Lietuvoje. Rėmiausi JAV išleista Škėmos rinktine.
Taigi mano darbo vadovė, Australijos latvė, grąžė rankas ir vartė akis įrodinėdama, jog tai - per aštru. Ir tai buvo žmogus, subrendęs veikiamas Vakarų kultūros. O joje jau keliolika dešimtmečių - jokių tabu literatūroje. Dėl savo nuostatų ir pozicijos turėjau kreiptis į universiteto vadovybę, kad leistų pakeisti darbo vadovę.
Ir dėl ko su darbo vadove teko susiremti? Bent vieną pavyzdį pateikite.
Mano disertacijos tema - "Tarp sapno ir realybės. Laiko, traumos ir seksualumo vaizdavimas Antano Škėmos novelistinėje prozoje". Analizėje vadovavausi ir Froido teorijomis. Tad joms iliustruoti teko vadovautis cenzūruotomis apysakų, novelių scenomis. Pavyzdžiui, tokiomis, kaip "Izaoko" herojus morka trina išangę, procesą stebėdamas veidrodyje. O jo veide - begalinė aistra.
Kai universiteto vadovybei išdėsčiau argumentus, kodėl noriu kito darbo vadovo, jie sutiko su mano reikalavimu. Australijos latvė liko tik formali darbo vadovė (kitaip negalima, nes aš priklausiau Baltų, suomių ir vokiečių kalbų katedrai, tad nenumaldomai šios katedros profesorius turėjo figūruoti). Ir tikruoju darbo vadovu tapo ne kalbininkė, o literatūrologas. Tad, rašant disertaciją toliau, ji įgijo visai kitą lygmenį...
Beje, po disertacijos gynimo mano buvusi darbo vadovė pykčio nejautė. Atvirkščiai, netgi pagyrė dėl išlaikytos pozicijos. Jos nuostatas pakeitė išklausytos Leonido Donskio ir Tomo Venclovos paskaitos. "Tu buvai teisi", - pagyrė ji.
Viktorija, ar nebuvo šlykštu kuistis pačiuose žemiausiuose žmogaus instinktuose, kurių Škėmos išgalvotų, pajaustų ar stebėtų ir aprašytų iliustracijų apstu Jūsų beveik trijų šimtų puslapių disertacijoje?
Aš taip giliai buvau įbridusi į literatūrinius sapnus, fantazijas, metaforas, kad labai norėjau grįžti atgal į realybę. Tad, rašydama disertaciją, puoliau į socialinių mokslų studijas. Jos padėjo išlaikyti balansą tarp sapnų ir realybės.
Kaip įsivaizduojate savo ateitį?
Kaip kiekvienas žmogus, aš trokštu laimės, meilės, supratimo šeimoje ir... numirti apsupta vaikų. Bet norėčiau palikti ir žymę vienoje ar kitoje srityje.
Prieš kelerius metus Klaipėdoje išleidote Irvio Šeiniaus poezijos vertimų knygą "Lietuviška išmintis".
Taip jau nutiko, kad gyvenimas suvedė su Lietuvos diplomato Igno Šeiniaus sūnaus Irvio šeima. Man jo švediška poezija buvo didelis atradimas. Norėjau, kad su ja susipažintų ir lietuviai poezijos gerbėjai. Vertimai buvo irgi labai įdomi patirtis.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą