Vilija Šeputienė: "Esu optimistė"

- Manau, kad ne tik man, bet uostamiesčio vaikams buvo puiki metų pabaiga su spalvinga pasaka "Coliukė", kurią pastatė režisierius Ramūnas Kaubrys. Miuziklas suteikė daug gražių akimirkų. Prieš premjerą nejaučiau jaudulio, norėjau jog pasaka greičiau išvystų sceną, kad šiek tiek išdykęs vaikas, bet nuoširdus, dar tikintis pasakomis ateitų į pasaulį.

- Kaip jaučiatės būdama tarp dviejų teatrų?

- Pilies teatras - namai, Dramos teatras - svetingi nami, labai gražiai svečius priima, jauti paramą. Režisierius Alvydas Vizgirda pasikvietė į savo teatrą, o Dramos teatro direktorius Pranckūnas pasiūlė vaidinti Coliukę. Beje šį pasiūlymą gavau per savo gimtadienį. Manau, kad tai pati puikiausia dovana.

- Kuo buvo įdomus šis vaidmuo?

- Pirmą kartą vaidinau miuzikle. Esam dainavę pas režisierių Alvydą Vizgirdą, bet pirmą kartą reikėjo tiek daug dainuoti ir įrašyti. Taip pat man padėjo gerai jaustis aktoriai N. Sabulytė, L. Krušnaitė, V. Leonavičiūtė, R. Pelakauskas, J. Jankauskaitė, R. Gustaitis, E. Brazys. Spektaklyje talkino ir vaikų šokių ansamblis "Inkarėlis".

- Kas buvo netikėta įrašant tekstus?

- Juokingiausia buvo, kad manai, jog dainuoji neblogai, ir staiga po įrašo išgirsti savo dainavimą, sunku patikėti, kad tai tavo balsas: žodžiai ir balsiai "ištempti", kai kurie tekstai - per garsiai, kiti - per tyliai... Tiesiog nesitiki, kad tai tavo balsas. Įrašus darėme kompozitoriaus Vladimiro Konstantinovo namuose. Labai juokiausi išgirdusi savo dainavimą.

- Ar namuose buvo muzikuojama?

- Mano tėvai muzikai pedagogai. Mama - kanklių specialistė, tėvelis groja daugeliu instrumentų bei rašo muziką savo mokiniams. Sesuo baigė muzikologės ir teisės studijas. Aš baigiau lietuvių kalbos, literatūros bei režisūros studijas, bet pasirinkau kalbotyros doktorantūrą. Vidurinėje mokykloje lankiau teatro studiją, mokiausi groti smuiku, sportavau.

- Jūs su vyru abu vaidinate Pilies teatre...

- Vyrui Ramūnui teatras yra pomėgis, jis dirba banke. Anot Ramūno, jis yra mano talento gerbėjas. Man šeima yra didelis ramstis. Namuose aš atsigaunu. Smagu laukti pareinančių vyro ir sūnaus. Aš juos sutinku su šiltu valgiu.

- Ko tikitės 2003 metais?

- Pirmiausia norėčiau juos sutikti Marijampolėje pas tėvus. Taip pat planuoju daugiau laiko skirti mokslams. Bet jei pasitaikytų įdomus teatrinis projektas turbūt neatsispirčiau. Svajoju dar kartą nuvažiuoti prie Viduržemio jūros. Esu optimistė ir manau, kad man pasisekė, jog darbą dirbu su malonumu. Ne kiekvienas turi tokią galimybę.

Gemius

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder