VIOLETA: "Prisiekčiau, jog yra! Dalia įsiveržė į mano gyvenimą kaip žaibas, ji - mano paslapčių bankas, žmogus džiaugsme ir varge".
DALIA: "Man nepatinka skeptikai, jie neturi polėkio. Už Violetą, su kuria atšventėm draugystės 20-metį, galiu galvą guldyti, su ja į kalnus ir žvalgybą eiti. Aš - fatalistė, kiekviename žmoguje matanti mokytoją".
Ar, pasirinkdamos bičiulę, vadovavotės tik nuojauta ir širdimi, ar dar kokiais kriterijais?
VIOLETA: "Bičiulis atsiranda tarsi iš niekur. Intuicija pakužda, gyvenimo patirtis - ar gali tuo žmogum pasikliauti. Žodis "bičiulystė" kilo iš "bičių", nešančių gardų medų į vieną avilį. Iš vyro tikiesi fizinės jėgos ar sekso, ar partnerio intelektualiam bendravimui. Moteris moteriai nelygu, reta yra altruistė. Dažnai tarp jų vyksta slapta konkurencija, ne tik kuri gražesnė, bet kuri žinomesnė visuomenėje. Ir čia jau pasitelkiama išvaizda, koketavimas, žaismė ir gražbylystė. Ir kartais tose varžytuvėse moterys žiaurios kovotojos. Mudvi su Dalia - seserys, bendražygės, renginių bendraautorės".
DALIA: "Vadovaujuosi tik širdimi; visi turime vidinį lokatorių, gaudantį menkiausius sielos virpesius. Manau, iš pirmo žvilgsnio Violeta nebuvo manim sužavėta, nes turiu gebėjimų sudaryti arogantiškos fifos įspūdį. O aš jos prisibijojau. Esu lyriška, lėta, pasiklystanti, pilna kompleksų ir abejonių. Ji - greita kaip viesulas, pietietiško temperamento, valdinga, o kartais bravūriška. Bet iš pažiūros - kieta, o viduj pilna jautrumo, pakantumo ir paguodos. Žaviuosi iš jos išmokusi aplink save burti žmones, imti iš gyvenimo viską".
Ko pavydite viena kitai? Dėl ko riejatės kaip katės?
VIOLETA: "Kaip pavydėsi žmogui, kurį myli be jokio savanaudiškumo? Džiaugiesi, kai jai sekasi karjera ir meilė. "Nekaltai" kandžiotis būdinga man. Kvapą gniaužia Dalios pasiekimai. Kartais primetu jai savo kritišką nuomonę, o šiaip pasitikiu savimi, manau, mano modeliuoti drabužiai, nėriniai ir mažmožiai suteikia "šarmo".
DALIA: "Ji mezga nerealiai gražius drabužius. Ji bara mane už "meilę" džinsams, bet vienija juodos spalvos pomėgis. Abi jaučiame silpnybę ekstravagantiškiems papuošalams, ir pašaliniams gal atrodo, kad priklausome sektai, kai švytruojame J. Rekevičiūtės sukurtais odos ir porceliano medalionais. Violeta dar prisipirko teptukų ir dažų, sako: "Arba tapysiu - arba sprogsiu!". Mudviejų duetas sudomintų ir astrologus: Ugnies ir Vandens ženklai, pagal kinų horoskopą - Gyvatė ir Žiurkė. Kai "pasišpilkuojame", surengiame sau vakarėlį arba klumpiname apsipirkti. Draugams svarbu nepuoselėti kvailų ambicijų".
Kokie bendri išgyvenimai ir nuotykiai suartino? Ar būta švento melo?
VIOLETA: "Gyvenimas, manau, yra pats svarbiausias projektas, kurio partneriai ir yra draugai. Stipriosios lyties viliojimo taktikos tikrai neišduosiu, o vietoj kulinarinių receptų dalijamės visa žmoniją dominančia informacija. Komplimentų viena kitai negailime, ir gal jie kartais būna šventas melas?"
DALIA: "Visi žino, koks išbandymas dirbti drauge: kasdien susiduri su nuotaikų kaita, ekstremalioj situacijoj pamatai kitą žmogaus pusę... Kartą netyčia sudaužiau galerijoje eksponuotas stiklo lėkštes; Violeta užglaistė tą mano bėdą. Abi auginame paaugles dukras, bet jos - šaunios, gražios ir protingos mergiotės. Mus vienija ir meilė keturkojams draugams; abiejų augintiniai dažnai ir suserga tą pačią dieną".
Kas erzina, ką galite prikišti viena kitai?
VIOLETA: "Neprisimenu, kad būtume rimtai susiginčijusios. Dalia ypač tolerantiška mano spontaniškumui. Ginčijamės dėl globalių dalykų, dėl smulkmenų - niekada! Bet man išvykus, draugė nesibodi išvirti mano dukrai barščių ar pavedžioti kalę".
DALIA: "Kartais norėčiau, kad Violeta nebūtų tokia karštakošė ir šovinistiškai kategoriška. Sykį taip garsiai ginčijomės tėvynės meilės tema, kad net kaimynai architektai girdėjo! Bet verta prisiminti taisyklę: verčiau būk laimingas negu teisus".
Ar bendraujant su vyrais takelio neperbėga juoda katė?
VIOLETA: "Apie vyrus nekalbame; juos arba turime, arba ne. Jei vertybės ir požiūriai nebūtų skirtingi, gal mylėtume tą patį vyrą. Abi esame koketės, skiriasi tik strategijos; Dalia pragmatiškesnė".
DALIA: "Dantų nešiepiam, ir svetimo neliečiam. Sukiojamės tarp dailininkų, o šie - tautos nuosavybė. Beje, man simpatingi neaukšti, čiuplučiai, jai - stambūs ir aukšti. Skirtingi skoniai - moteriškos draugystės laidas. Man koketuoti - pavartyt akis, paplasnot blakstienom, ji balansuoja ant skustuvo ašmenų..."
Kuo skiriasi moteriška draugystė nuo vyriškos?
VIOLETA: "Iš esmės. Vyras yra "sutvėrimas", kuriam reikia prie ko nors prisišlieti, dažniausiai prie moters, jiems tai patogu. Vyrus gali sieti biznio reikalai, pomėgiai, bet tai daugiau dalykiškas bendravimas. Moterys jaučia vidinį poreikį pabūti viena šalia kitos, pasiguosti, pasidžiaugti... Moteriška draugystė - tai klasika, laiko išbandyta, gyvenimo audrų neišblaškoma... "
DALIA:" Gera draugė - kaip gilus šulinys; gali jon išsirėkti, ir vienintelė išgirsi savo žodžių aidą. Planuojame važiuoti į Paryžių autostopu. Mes kaip tie "fliuksai", linksminamės kaip sugebam, nes beveik visa, kas juokinga, yra gražu..."
"Dėl moterų špagų nekryžiuojame..."
 |
| Draugystės laiptai Rimą ir Juozą veda ir į bibliotekos labirintus |
Rašytojai Juozas Šikšnelis ir Rimantas Černiauskas, be kūrybos, dar turi ir valdiškus darbus, bet žmonės juos nuolat mato drauge. Jų vyriška draugystė tokia graži ir jausminga, net ašaras spaudžia...
Kokie bendri žygiai grindžia jūsų bičiulystę? Gal kartu periatės pirtyje, medžiojate? Ar apsiribojate intelektualiais pašnekesiais?
JUOZAS: "Anei vieno teisingo atsakymo! Nerealizuotos seksualinės fantazijos, pigūs batai, košmariški sapnai, pagirių receptai, - štai pagrindinės pokalbių temos. Kartais pakalbam apie knygas. Apkalbam bendrus pažįstamus, kaip be šito! Buvo laikas, kai kartu gerdavome, dabar jis geria, aš kartais jam įpilu ar leidžiu įsipilti, nes pats negeriu ketverius metus. Tiesa, atskleisiu paslaptį: šiemet kartu "Euroviziją" šturmuosime. Trio. Trečias - Boria Moisejevas. Dėl Lietuvos aukosimės..."
RIMAS: "Teisybę sako... Dar mes praktikuojame dvasios striptizą, bet ne prie moterų."
Kokie dviejų rašytojų draugystės ypatumai? Gal tapote vienas kito romanų prototipais?
JUOZAS: "Mudu suartino mano žmona Teresė, su kuria jiedu kurso draugai, bet tai nereiškia prancūziško meilės trikampio - vyras, žmona, meilužis. Nieko pikantiško, bet nenormalu taip beprotiškai ilgai draugauti - beveik keturis dešimtmečius! Vyrai pykstasi dėl trijų dalykų - pinigų, šlovės ir moterų. Mudu esame pertekę šiomis gėrybėmis, todėl rimtai nesipykstame. Dėl prototipų yra šitaip: visi neigiami mano kūrinių herojai nešioja arba Černiausko pavardę, arba jo išorės bei charakterio bruožus. Tai nereiškia, kad jo neapkenčiu - rašydamas ilgai nesuku galvos, griebiu, kas po ranka pasitaiko. Černiauskas visada po ranka. Ir dėl to nepyksta".
RIMAS: "Mano grupės draugė Teresė vis atsivesdavo savo gerbėją į tradicinius pobūvius. Atsimenu, kaip Juozas išgėręs vaikštinėdavo viaduko virš Vingio parko turėklais, o po tiltu visu greičiu lėkdavo mašinos. Nuo tada jo nemėgstu ir padariau savo knygos apie rašytoją Raidą Dubrę (Juozo bulvarinių romanų slapyvardis) personažu. Noras rizikuoti, noras rodytis pasislėpus už personažo yra jo pranašumas ir trūkumas. Kuo rašytojas Šikšnelis geresnis už Raidą Dubrę? Gal Šikšnelis labiau patinka moterims. Jis kankinasi, prisidirba ir po to atgailauja kaip Dostojevskio herojus. Be to, Juozas didesnis darboholikas nei Dubrė. Jei nerašo, tai drožia ar kala, ar mokosi kokios kalbos. O Raidas Dubrė gali ir nieko neveikti. Kalbėtis smagiausia su Šikšneliu, bet ginčytis nepatartina. Nors matematikos suvis neišmano, galvoja esąs protingesnis už visą Lietuvą. Daug skaito, atsimena, žino, kad numirėlis ir nušautas gali nubėgti dar kokius dešimt metrų. Nors pats seniai nebėgioja, net paskui moteris".
Kuo vienas už kitą pranašesnis - lyra, kumščiu ar pasisekimu tarp skaitytojų ar moterų?
JUOZAS: "Prisimenant kažkieno nepatikrintą teiginį, kad vyro seksualinį gyvenimą geriausiai atspindi plaukų kiekis ant galvos - kuo mažiau plaukų, tuo daugiau pamylėtų moterų, Rimas turėtų būti nepralenkiamas lovelasas, bet taip nėra, nes visi žino, kad turi griežtą žmoną Heleną, nuo kurios nepajėgia atsitraukti. Aš jį pralenkiu plaukų ir dantų skaičiumi. Jis mane pralenkia kaip kultūros vartotojas - spėja aplankyti visus miesto renginius, ir jeigu kuriame nėra Černiauskų, žinokite, toks renginys nevyksta. Tikras pranašumas išaiškėtų, jei imtume į rankas lyras ir daužytume vienas kitą per galvas..."
RIMAS: "Dubrė iš viso nekalba apie kūrybą, tik apie smurtą ir seksą. O apie Šikšnelį aš kalbu labai atsargiai, pažiūrėk, jo kumštis didesnis už Maiko Taisono."
Kokios moterys judu traukia: fatališkos, nusivylusios namų šeimininkės, jaunutės nimfos, intelektualės ar laukinės?
JUOZAS: "Dėl moterų niekados nekryžiuojame nei špagų, nei kitko - draugiškai pasidalijame. Traukia visi išvardyti ir dar šimtas neišvardytų moterų tipų - juk moterys tokios nenusakomos, neapibrėžiamos, į rėmus neįspraudžiamos būtybės. Ar negražiai pasakiau? Beveik kaip poetas A. Žalys. Gerai būtų turėti fanių, bet, kiek žinau, jų turi tik A. Kuklys, mudu turime tik savo žmonas".
RIMAS: "Šikšnelis myli tik Teresę, riestanosę iš savo romano. Tikriausiai pirma ją išgalvojo, parašė, paskui įsižiūrėjo. O R. Dubrės romanuose moterų per akis, ir visas jis mylėjo be apsaugos priemonių. R. Dubrė, ko gero, turi daug nesantuokinių vaikų. Jis dėl moters išsitrauktų ir špagą. Aš paniškai jų bijau ir nuo moterų ginuosi plunksna. Labai ir nepersekioja".
Ar susimušat dėl politikos, kūrybinės kritikos?
JUOZAS: "Kritikuojame vienas kitą nuolatos. Kažkas yra sakęs, jog teisybės gali sulaukti tik iš vaikų ir iš kvailių. Kodėl kartais ją išgirstu iš Černiausko, o jis iš manęs - mįslė. Politinės pažiūros negali mudviejų įvelti į ideologinę kovą, nes Lietuvoje nėra politikos, yra tik tarnavimas aukso veršiui - piniguočių grupėms. Neteigiu, jog esame aukščiau viso to, bet ir nesame tame katile".
RIMAS: "Rašytojai vienas kitą sadistiškai kritikuoja, tačiau už akių. Į akis teisybę man drebia tik Šikšnelis. Jei ginčijamės, tai dėl kūrybos; pavyzdžiui, ar gėjai išgelbės pasaulį nuo žmonių perprodukcijos? Politika manęs niekada nedomino. Vieną kartą kėliau Juozo kandidatūrą į vietos deputatus. Sunkus buvo, neiškilo".
Kokių turite netradicinių pomėgių? Štai Juozas augina bambukus...
JUOZAS: "Kaip jau buvo minėta, be dar kol kas nerealizuotų seksualinių svajonių, jokių netradicinių pomėgių neturiu. Faunos neauginu, lazdas nustojau drožti. Vasarą dar išdrožiu medinių skulptūrėlių, visą kitą laiką praryja darbas, kūryba ir... draugystė su Černiausku".
RIMAS: "Manau, visas Šikšnelio gyvenimas - vieni pomėgiai. Jei nereikėtų tiek vargti bibliotekoje, jis galėtų vien mėgautis rašymu, kalvyste, kompiuteriu, valgio gaminimu, grybavimu... Aš pomėgių neturiu, patinka tik lakstyti paskui jaunųjų rašytojų kartą ir ją prižiūrėti".
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą