Vytautas Pašinskas: "Riterių kovos - mūsų gyvenimo būdas"

Vytautai, esate sakęs, kad iš mūsų miesto veido nematyti, jog esame jūrinė valstybė.

Niekas nieko nedaro, kad tai matytųsi ir jaustųsi, bet labai gražios naujosios Danės krantinės. Vienintelė vieta, kur miestas turi užuominą į uostamiestį. Laivai susigrūdę jachtų uostelyje.

Išsakėte utopiją, kad miesto galvos galėtų atstatyti senąją autentišką Klaipėdą, bet iš kokių pinigų?

O ko tiek žmonių eina į miesto tarybą? Tarsi mes, paprasti piliečiai, turėtume pasakyti, ką jie turi daryti. Ar jie ateina su savo idėjomis? Arba jų tokie pažadai, kurių tesėti neįmanoma. Jie sako: valdžią patys išrinkote. O tuos klounus partijos iškėlė pirmaisiais numeriais, mes gal balsuotume už keliasdešimtąjį. Vienas kandidatas vardina dvidešimt punktų, ką jis nuveiks vėl išrinktas: gatves sutvarkys, kiemus išvalys; o ką jis veikė iki šiol? Mes turime idėjų, bet kažkodėl mūsų neklauso. Turime vieną kitą klubą, ir nuo valdininkų atsiribojame, kad nepaskęstume popieriuose.

RAMŪNAS: Esu įkūręs bendriją "Istorinis pastatas". Ateinu į Savivaldybę su idėja, kad būtų apšviestas kiemas. Sutinka. Po savaitės sako, kad projektas brangus, nėra lėšų. Aiškinu, kad nereikia jokio projekto, tiesiog atvesti laidą nuo A iki Z. (Ramūnas šiuo metu ruošia projektą senam istoriniam pastatui Lietuvininkų aikštėje renovuoti. Tai vienintelis Lietuvoje išlikęs namas su karkasiniu stogu.)

Vytautai, Lietuvos aukštojoje jūreivystės mokykloje dėstote laivo valdymą. Kokie tie studentai?

Jaunimas žino, ko nori. Nusiteikęs perspektyviai dirbti laivyne, jų požiūris į jūreivystę europietiškas.

Mes sakome, kad jauni linkę išvažiuoti, niekas jiems nerūpi. Rūpi. Kad ir nelikdami čia, jie vis tiek grįžta į Klaipėdą, net mūsų renginiuose dalyvauja. Bet negaliu visų priimti į klubą, nes neturiu tiek veiklos. Jie mūsų prašo idėjų. Mieste yra būrelių vaikams, paaugliams, o ką veikti jaunimui? Miesto taryba turėtų nubrėžti tam tikras gaires, tikslus.

Kaip tapote Livonijos ordino riteriais?

Seniai apie jį galvojome. Į šventę atvažiavo vilniečiai entuziastai, ir padarė mums sarmatą: parodė gražias mūšių inscenizacijas. Tarsi žaibas trenkė.

Pasirinkome savo miesto istorijos dalį, XIII a. vidurį, kai čia atsikraustė kryžeiviai, apie tai Henrikas Latvis savo kronikoje rašė. Vien istorinei medžiagai surinkti prireikė poros metų.

Ar tas penkiasdešimties metų Livonijos ordino gyvavimo periodas toks slaptas?

Ne slaptumas esmė. Tamplierių ordinas yra išliaupsintas, apie juos statomi filmai kaip apie Šv. Gralio taurės sergėtojus. Bet be Livonijos ordino mes neturėtume karaliaus Mindaugo, nes pakrikštiję jį Rygoje, ordino lankininkai ir arbaletininkai palydėjo Mindaugą, kad jo žemaičiai nenugalabytų kaip išdaviko. Ir dabar švenčiame Mindaugo karūnavimo dieną.

Kad ir ką kalbėtume apie kalaviju ir krauju atneštą tikėjimą, mes jį priėmėme. Į ordiną įėjo dauguma tautų: prancūzai, ispanai, italai; visi, kurie save vadino Kristaus broliais. Ir mūsų miesto architektūroje matyti vokiškasis, olandiškasis, angliškasis periodai.

Negalima sakyti, kad livoniečiai užkariavo Klaipėdą; jie čia tiesiog atsikraustė. Iš principo jie - miesto įkūrėjai. Pradėjo čia statyti, pradėjo kurtis miestas. Medinę pilį padarė mūrine kaip atraminį fortą, ir iš Klaipėdos pilies buvo puldinėjama visa Žemaitija.

Vietos gyventojai aplinkui irgi turėjo savo pilių. Vienas kryžiuotis parašė skundą Romos popiežiui, kad piktieji žemaičiai, atėję iki Pilies, išdrįso riteriams ietimis grūmoti... Kristaus brolius tai labai sunervino.

Vytautai, jūs pasivadinote magistru, o Ramūnas yra komtūras.

Mes taip pasiskelbėme dėl žaidimo, virtome personažais, kad miestelėnai pamatytų, kaip atrodė komtūras(pilies valdytojas), ir magistras (Livonijos žemės valdovas). Kartais per renginius prisistatau kokiu magistru Burghardu Hornhauzenu, bet tik tam, kad reprezentuočiau Klaipėdą.

Turime lankininkų, ietininkų ir riterių, landmaršalą, ginklininką, iždininką, raktininką. Ieškojome ir žirgų, bet pasirodė, kad juos reikia nuo pat mažens mokyti kovų, pratinti prie šarvų, baltos spalvos, kurios jie bijo.

Žiūrinėjame graviūras, kokie anuomet buvo drabužiai, ieškome medžiagos, einame pas siuvėjus ir pirštu rodome, ką daryti. Jiems sudėtinga bent jau imituoti rankų darbą.

Skydus, šarvus, ginklus daro meistrai, ir bet kokią šią tikslią ano laikmečio kopiją gali dėti muziejuje po stiklu, - sakė vyrai, užsakyto kalavijo laukiantys net septynis mėnesius.

Iš kur žinote, kaip kovėsi viduramžių riteriai?

Europoje visi kovėsi daugmaž vienodai, ta pati mokykla ir tradicijos. Mokomės vieni iš kitų turnyruose, iš stipraus latvių klubo "Eskaliburas". Mes nemokame šaudyti iš lanko nei svaidyti kirvių. Turime po dvirankį ir vienarankį kalaviją, su jais treniruojamės. Tai leidžia pasijusti kitoje epochoje, pagyventi kitų gyvenimą, parodyti žmonėms mūsų miesto istorijos dalį, kurios jie visiškai nepažįsta.

Yra stereotipas: užkariautojai, galvažudžiai kryžiuočiai. Bet laukiniai pagonys juos sutriuškino. Kodėl?

Niekad pagonių nevadinkite laukiniais. Tai buvo gyvenimo būdas, kilnūs principai, tradicijos. Istoriniai šaltiniai liudija, kad net tris kartus lietuviai sustabdė mongolų ordą. Jeigu jos nebūtų įveikę, neaišku, kokia šiandien būtų Europa. Lietuvių apranga buvo lengvesnė, odinė, kailinė. Beje, kirvis - baisiausias ginklas. Kalavijas ilgas, tu matai, kur jis skrenda, o mažiuko kirvio inertinė jėga yra daug didesnė, stipresnis smūgis. Kai kirviu gauni per šarvus, "saldu" pasidaro, - šypsojosi pokalbininkai.

Tikrojo Livonijos ordino riterių balta apranga bylojo apie skaistumą, o raudonas kryžius su kalaviju - kad gins Kristaus vardą ir tikėjimą. Todėl netiesa, kad jie čia prievartavo moteris. Yra dar gaspitalierių ordinas, kurie po to, kai paguldydavo priešą, suteikdavo jam medicininę pagalbą. Riteriai turėjo savo garbės kodeksą, ir nukovęs pagonį, tuoj pat sukalbėdavo maldą. Kuršiai, žemaičiai kryžiuočius aukodavo dievams, degino, išplėšdavo širdis. Antai Kretingalėje vieną komtūrą iškepė ant grotelių. Karas karu, bet vienas riterio priesakų buvo: "Kalavijo be reikalo neištrauk, be garbės neįdėk".

Kas vyko paskui?

Po Livonijos ordino dominavimo prasidėjo kitas laikotarpis. Kiti nenaudojo teutonų ordino "išdegtos žemės" principo, kai po antpuolio likdavo ištisi tyrai, visi būdavo išžudyti. Kryžiuočiai suprato, kad paprasčiau ne naikinti, o - papirkti. Jie nupirko visą Latviją, Klaipėdos vitingus, lietuvių gentį (todėl ir turime Vitės rajoną).

Ar jūs irgi meldžiatės, kai nugalite priešą inscenizuotame mūšyje? Turbūt jaučiate gryną neapykantą; juk su šypsena veide mamuto nenudobsi.

Visų pirma sutariame, kaip kovosime. Kai žinai, koks istorinis mūšis, žinai ir kuo baigsis. Ir kartais mus pakviečia pralaimėti.

Tai, kas šiandien rodoma, kartais panašu į eilinį gatvės mušeikų susirėmimą: ateina, išsidaužo, kas turėjo taktiką, tas laimėjo. Ypač aršūs rusai, jie prisigėrę labai įsiaistrina, virsta barbarais.

Tikros riterių kovos vyko pagal taisykles, su trumpais kalavijais. Lietuviai riteriai pagarsėjo tuo, kad laikosi garbės kodekso: smūgiuoji - atsitrauki, nekertame į kojas, neduriame į kaklą, nes kovojant tikrais ginklais gali suluošinti žmogų. Mūsų tikslas yra ne "užmušti", bet parodyti, kaip galėjo anuo metu vykti mūšis. Patys save tramdome, nes norisi kirsti iš peties, tokia jau žmogiška prigimtis.

Retas ištemps penkias kovos minutes su tokia sunkia šarvuote, šalmais, kuriuose trūksta oro. Todėl puola pėstininkai, - atsitraukia, šaudo lankininkai, po jų treti puola su žirgais, rageliais duodami signalai leidžia kuriai karių grupei atsikvėpti.

Ar iš tikrųjų pagonės moterys jodavo į mūšį net būrio priešakyje?

Pagonės turėjo lygias teises su vyrais, niekas joms negalėjo drausti paimti kalavijo ir kariauti. Jos mokėjo apsiginti.

Londone saugoma neviešinta sutartis, kur teutonai Herkui Montei kelia sąlygą: "Nuo šiol kiekvienas pagonis gali turėti tik vieną moterį". Iki tol jie turėjo keletą žmonų. Kai vyras negrįždavo iš karo, jo brolis paimdavo našlę į savo globą. Ji buvo sugulovė ir vaikų motina.

O kaip su karo grobiu?

Po kovų susirenkame gyvieji ir "mirusieji", valgome žvėrieną rankomis iš autentiškų indų, pliaupiame senovišką alų ar vyną tik iš savo taurės. Beje, Klaipėdoje Ordinas pirma pastatė ne pilį, o bravorą. Aplink karius ūžia amatininkai, einame įvairių rungčių.

Kai Saulės mūšyje iš Rygos žemaičius puolė penki livoniečių būriai, prisiplėšė turto. Nukentėjėliai, radę išžudytas šeimas, pasivijo livoniečius, tempiančius sunkią prisiplėštą mantą, ir išskerdė kaip avinus.

Belaisviai buvo reikalingi nudirbti darbus. Gyvus trofėjus imdavo visi. Kartą du pagonių vadai aršiai susiginčijo dėl pagrobtos gražuolės lenkaitės, kuriam priklauso. Vadas pasiėmė kalaviją, perkirto lenkaitę perpus: dabar dalinkitės. Vienas iš kryžiuočių geriausių grobių buvo pagonių berniukai, kuriuos jie auklėdavo vienuoliais, gerais kariais.

Kaip jūsų moterys žiūri į vyriškus žaidimus?

Pakančiai. Sunku suprasti moters psichologiją, bet turbūt galvoja: verčiau tegu su kalavijais žaidžia negu lėbauja. Tegu namuose savo šarvus pina, odas pjausto, metraštį rašo, tegu vyrus jungia viena idėja.

Kryžiuočiai, puikūs jūrininkai, atplaukė kogais. Judu statote IX-XI a. baltų laivą.

Kitais metais turės būti baigta kuršių laivo kopija. Antrą statysime tokį, kuriuo kryžiuočiai atplaukė į Klaipėdą; tai būtų miesto simboliai. Abu laivai - buriniai, bet kuršiškas turėjo dar ir irklus, buvo pranašesnis greičiu, manevringumu, o kryžiuočių laivai turėjo jau ir patrankas.