Mūsų pokalbiui Vytautas Vileiša ruošėsi labai dėmesingai: pakaklėje kabojo Lietuvos tūkstantmečio žvaigždė, o švarko atlape buvo įsegtas Sausio 13-osios atminimo medalis. Žinia, V. Vileiša šiemet pripažintas vienu iš šešiolikos pilietiškiausių klaipėdiečių už tai, kad jau dešimt metų į Kaliningrado sritį veža lietuviškas knygas ir laikraščius.
Kažin kaip tie knygnešiai senovėje vargdavo, jei ir šiandieniniam knygnešiui ne ką lengviau? - svarsčiau klausydamasi V. Vileišos istorijų, kaip jis su pundais laikraščių ir knygų į Kaliningrado sritį išsiruošia.
Kai Vytautas pirmą kartą išsirengė pas lietuvių bendruomenę, buvo pasiruošęs net 25 pundus. Rytą atsikėlęs iš ketvirtojo namo aukšto tuos pundus į apačią bogino ir vis galvojo, kaip su jais bent iki Sovetsko nusigauti. Nuėjęs į autobusų stotį apsidžiaugė, kad Kaliningradan važiuojantį autobusą pats vienas teįlipo. Tai ir paprašė vairuotojo į Liepų gatvę užsukti. "Geras toks rusų tautybės žmogus pasitaikė, tai ir į Liepų gatvę užvažiavo, ir pundus į autobusą sukrauti padėjo", - prisiminė Vytautas.
Dabar jam iki Sovetsko, Černiachovsko, Kaliningardo paprasčiau nukeliauti. Kadangi ton pusėn išsiruošia 3-4 kartus per mėnesį, tai krovinys paprastai telpa į dvi rankas. Transporto reikalai irgi susitvarkė: "Dėkui Klaipėdos autobusų parkui, gavau leidimą iki Pagėgių tarpmiestiniu autobusu važiuoti. O jau nuo Panemunės muitinės ką nors susistabdau, kad pavežtų."
Pasienyje tiek iš vienos, tiek iš kitos pusės Vytautas jau kone nacionaline vertybe tapo. Visi čia jį - ir pasieniečiai, ir muitininkai - pažįsta. "Man pasieniečiai jau ir pagarbą atiduoda", - pasijuokė jis. Ir papasakojo, kaip kartą į kažkokį lengvąjį automobilį įsiprašė: "Tai pasieniečiai su muitininkais vis moja be eilės važiuoti. Vairuotojas jau pamanė, kad aš gal koks generolas ar žvaigždė."
Juokas juokais, bet dėl jo Lietuvos generalinis konsulas Kaliningrado srityje Viktoras Baublys drauge su šio konsulato kultūros atašė Arvydu Juozaičiu į Klaipėdos Ievos Simonaitytės biblioteką atsibeldė. Kad įteiktų Lietuvos tūkstantmečio žvaigždę. Na, o Prezidentūroje pats Valdas Adamkus ranką spaudė, Sausio 13-osios atminimo medalį įteikdamas. Ne už knygnešystę, už tai, kad tuomet, kaip ir visa Lietuva, mūru stovėjo, kur širdis liepė.
O kodėl V. Vileiša knygnešiu tapo?
"Žinot, prieš dešimtį metų visokios negalios pradėjo pulti, visokios mintys kankinti. Tai ir sugalvojau nuo tų negalių bėgti, kitiems ką nors dora nuveikdamas", - atvirai prisipažino Vytautas. Ir su dėkingumu minėjo Klaipėdoje žinomus vyrus, kurie po 50-100 litų Vytauto kelionėms paskirdavo. Kita vertus, Vytautas didžiuojasi, kad Kaliningrado katalikiškų bažnyčių klebonų pagalbos atsisako, nes mato, kad dvasininkams ten materialiai gyventi labai jau nesaldu. Užtat be galo dėkingas už klebonų parūpinamas nakvynes. Vaišių V. Vileiša irgi dažnai atsisako: "Aš namuose bulvių košės su spirgais išsiverdu, indą su ja į megztinį įvynioju, tai kol į Kaliningradą nuvažiuoju, košė - lyg ką tik nuo ugnies", - savo išmone didžiavosi Vytautas.
"Kol tik kojos klausys, kol akys matys, tol ir vešiu tas knygas į Kaliningradą, gal ir į Latvijos pusę pasuksiu", - tarsi priesaiką išbeldė Vytautas. Ir jau yra tvirtai apsisprendęs savo pasą su, kaip jis sakė, pasienio skylutėmis atiduoti į Knygnešių, o gal ir į Karo muziejų. Pastarasis arčiau širdies esąs, nes Vytautas su nostalgija prisimena tarnybą karo laivyne. Gal ir knygnešystės įgūdžiai tuomet užsimezgė: kol tarnybos draugai dar miegodavo, jis lėkdavo už kelių kilometrų laikraščių parnešti. Šie stebėdavosi ir džiaugdavosi. Kaip dabar džiūgauja lietuvių bendruomenė Kaliningrado srityje.
Šiuo metu skaitomiausi
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą