Turėdamos praeities klišių rinkinį, mūsų smegenys tiražuoja tekstus apie dabartį ir ateitį. Šios savybės tikslas - skubiai patarti, kas teisinga ir kas ne, kas gera ir kas bloga, kas pavojinga, o kas saugu. Tačiau ji ne visada išeina į gera - todėl, kad neleidžia priimti kitokio požiūrio, laikydama jį neteisingu, ir skatina nesusipratimus, konfliktus, uždarumą bei nuoskaudas.
Ką daryti? Atpažinti savo stereotipinius mąstymo įpročius, pripažinti, kad jie yra ir tada sąmoningai "apžiūrėti" problemą iš visų pusių. Kai sąmoningai pripažįstame, kad kitoks požiūris turi teisę egzistuoti, tuomet keblioje situacijoje arba kitame žmoguje neskubame įžvelgti savo priešo.
Taigi - penki dažniausiai pasireiškiantys mąstymo įpročiai, stabdantys mūsų tobulėjimą.
1. Būti pirmam ir teisiam
Atkreipkite dėmesį: įrodinėdami savo teisumą, mes dažnai prarandame kur kas vertingesnius dalykus: ramybę, draugystę, partnerystę, net meilę ir galimybę pažinti gyvenimo įvairovę. Paklauskite savęs: ar tikrai man svarbiau įrodyti savo teisumą, kad pasijusčiau pranašesnis, nei išsaugoti visa tai, kas išvardyta? Kokie mano prioritetai?
Kartais pakanka žinoti, kad esi teisus, ir to neįrodinėti. Anksčiau ar vėliau kitas žmogus tai supras pats. Galiausiai neįmanoma būti teisiam visada... ir nereikia: juk tobulėjame veikdami, klysdami, suprasdami ir taisydami savo klaidas.
2. Pasirodyti tik gerai
Šis įprotis, dažniausiai atsiradęs ištikus nesėkmei prie mokyklinės lentos, virsta nepasitikėjimu savimi, viešumos ir kalbėjimo baime. Kartą suklydę kitų akyse, mes nebenorime savęs rodyti. Tik atsikratę minties, kad visur, visų ir visada esame esame vertinami pažymiais, galime atsisakyti ir baimės "pasirodyti blogai".
Tokios minties labai sunku atsikratyti vaikams, kurių "pasirodymas publikai" (atsakinėjimas prie lentos) iš tiesų nuolat vertinamas mokytojo, o svarbiausia - bendraamžių. Dažnas vaikas, kuris darželyje taip mėgo vaidinti, deklamuoti ir dainuoti viešai, mokykloje, iškviestas prie lentos, patiria milžinišką stresą. Kodėl? Todėl, kad jis tikisi visada viską padaryti teisingai - aukščiausiam balui. Netgi jei to iš jo nereikalaujama. Vaikas nenori nuvilti mokytojo, tėvų ir kvailai pasirodyti prieš bendraamžius.
Suaugęs žmogus jau yra pajėgus suprasti, jog nuolat viską daryti tik aukščiausiam balui - absurdiškas lūkestis. Padėkime tai suprasti ir savo vaikams.
3. Viską kontroliuoti
Tai dar vienas absurdiškas noras, kylantis iš baimės "susimauti prie lentos". Kartais šis įprotis perauga į hiperkontrolę ir per didelį griežtumą (netgi agresyvumą) kitų atžvilgiu.
Tiesiog priimkite faktą: daugybė dalykų nuo jūsų nepriklauso. Vienintelis dalykas, kurį galite kontroliuoti - tai jūsų reakcija.
4. Vertinti
Dauguma mūsų vertinimų apie žmones ir situacijas yra klaidingi, nes mes sąveikaujame ne su nauja situacija ar kitu žmogumi, o su savo pačių nuostatomis, išankstine nuomone ir lūkesčiais, paremtais praeities klišėmis (patirtimi).
Iš įpročio vertinti kyla noras kaltinti, o kaltinimai yra ne kas kita, kaip patogi manipuliacija: kilusią problemą perkeliame spręsti kitiems. Tokiu būdu mes atsisakome būti kūrybingais savo gyvenimo autoriais.
5. Priešintis
Vidinis pasipriešinimas kyla, kai mūsų išankstiniai lūkesčiai nesutampa su tuo, kas vyksta dabar. Kaip jau minėta, stereotipinis mąstymas turi atsakymus, kaip viskas turėtų būti, tačiau gyvenimas pateikia nenumatytas sąlygas. Tuomet mūsų smegenys įsako bėgti arba kautis.
Šiuolaikinis žmogus, užaugintas Vakarų kultūros, dažniausiai renkasi pastarąjį veiksmą. Tačiau bėgimas arba pasipriešinimas ne visuomet yra geriausia išeitis. Rytiečiai žino trečią kelią - tai priimti. Priimti situaciją, kokia ji yra, ir veikti (arba neveikti) atsižvelgiant į ją. Tai tikrasis jėgos požymis: kas laimi kovą nekariaudamas, yra ne tik ištvermingas, bet ir išmintingas.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą