Todėl būtent genai yra kalti dėl mūsų nenoro dirbti, pakilios nuotaikos ar liūdesio.
Tiesą pasakius, netingėdamas ilgai negyvensi. Žmonėms būtina kartais nieko neveikti, kad "įkrautų savo baterijas". Kiekvienas iš mūsų galėtų prisiminti tokių momentų, kai į galvą ateidavo neblogos idėjos, tačiau mes kažkodėl jų visiškai išsižadėdavome.
Beje, vokiečių profesoriaus Piterio Aksto sociologiniai tyrinėjimai parodė, kad tinginiai ir veltėdžiai dažnai gyvena ilgiau ir dirba (kai nori) geriau. Maža to, daugelis iš jų tampa genijais.
Tie, kurie sugeba patinginiauti, daugiau pasiekia gyvenime. O persitempus galima ir numirti. Pavyzdžiui, Džekas Londonas dirbo ištisas paras be poilsio, parašė daug nemirtingų kūrinių, bet numirė per savo pirmąsias gyvenime atostogas. Jam buvo 40. Jis sudegė kaip žvakė, nes nebeturėjo gyvybinių jėgų.
IŠVADA. Tingėjimas leidžia žmogui apmąstyti svarbius reikalus ir patausoti gyvenimiškąją energiją būsimiems darbams.
Persivalgymas
Badas, mokslininko įsitikinimu, yra pojūtis, kuris atsiranda, "kai žmogaus organizmas pradeda stokoti energijos", o į nuodėmingą skanumynų rijimą mus stumia "nosyje ir liežuvyje esantys skonio receptoriai ir leptino hormonas". Leptinas, vaizdžiai tariant, yra atsakingas už apetitą ir nuolat bendrauja su vienu galvos smegenų skyriumi - hipotaliamu.
Ši zona veikia kaip signalinė sirena, kuri įspėja mus, vos tik organizmui pritrūksta energijos.
IŠVADA. Persivalgymas nedaro žalos niekam, išskyrus patį mėgėją pavalgyti.
Kerštas
Geriausiai pykčio nuodėmės genetinę kilmę paaiškina eksperimentai su dvyniais, kuriuos atliko mokslininkai biologai. Jeigu vienas iš dvynių įtūžo, galima spėti, jog ir kitas taps agresyvus.
Pyktis yra įgimtas. Vieni su genais jo gauna daugiau, kiti - mažiau.
Pasak Dž. Medinos, egzistuoja tam tikra biologinė "trasa", kuri atsako už impulsų siuntimą iš vienos galvos smegenų dalies į kitą, kad būtų perduota informacija apie agresyvų elgesį. Ir šis biologinis "įtūžio kodas" perduodamas iš kartos į kartą. Kokiu tikslu?
Pirmykštėje bendruomenėje toks klausimas nė neiškiltų. Tik žvėriškas pyktis padėdavo išlikti žiaurioje konkurencinėje kovoje. Laikui bėgant žmogaus smegenys pakito - patobulėjo funkcijos, slopinančios agresiją ir kontroliuojančios įniršį. Tačiau ne tiek, kad visiškai sunaikintų pyktį.
IŠVADA. Gamta ne šiaip sau mums paliko sugebėjimą pykti. "Minkšti ir švelnūs" dažniausiai pralaimi "agresoriams" ir niekada netampa lyderiais. Supykti kartais labai naudinga - bent jau dėl to, kad apgintum savo interesus.
Godumas
Psichologijos požiūriu, godumas (šykštumas) - tai įkyri, tačiau natūrali kova dėl teisės į nuosavybę, kai šią teisę kas nors kėsinasi atimti. Niekam nepavyko išskirti konkrečią smegenų dalį, kuri tiesiogiai skatintų godumą, tačiau genai, lemiantys du faktorius, kurie yra šios nuodėmės šaltinis, - tai baimė ir nerimas - buvo nustatyti.
Profesorius Medina nurodo "penkias pagrindines galvos smegenų dalis, kurios lemia godulio pasireiškimą.
Paskutiniai Niujorko universiteto tyrėjų eksperimentai ne tik patvirtino ispanų mokslininko prielaidas, bet ir patikslino "šykštumo centrų" vietą. Jie išsiaiškino, kuri žmogaus smegenų dalis įaudrinama nujaučiant piniginį apdovanojimą.
Stebėdami savanorių, dalyvavusių realiame kompiuterių žaidime dėl pinigų (laboratorijos sąlygomis) galvos smegenų veiklą, tyrėjai pastebėjo: atsiradus laimėjimo požymiams suintensyvėja deguonies prisotinto kraujo tekėjimas į tą smegenų dalį, kuri vadinasi "nukleus akkumbens".
Kai žaidėjui grėsė pralaimėjimas, tokio reiškinio nebuvo pastebėta.
IŠVADA. Nėra nieko keista ir smerktina, kad tamsta nenori su niekuo dalytis tuo, ką užgyvenai bei uždirbai.
Pavydas
Pavydas, pavyduliavimas ir panašūs išgyvenimai - tai "vidinė" žmogaus veikla, kuri tampa pavojinga tik kai perauga į agresyviąją stadiją.
Pasak genetikų, pavydas atsirado kaip biologiškai būtina mūsų sąmonės reakcija į atskirų individų skirtumus, atsiradusius jiems evoliucionuojant. Pavydas turi motyvaciją: tu pavydi, ir tai skatina tave siekti daugiau. O pavyduliavimas leidžia kovoti dėl savo teisės į meilės objektą arba skatina jo siekti.
IŠVADA. Noras būti geresniam už savo konkurentus (verslo ar meilės) yra natūralus. Be pavydo žmogus nepasijudintų iš vietos.
Puikybė
Puikybė - tai tipiško nevisavertiškumo komplekso įrodymas. Dr. J. Medina pabrėžia, kad "šis trūkumas priklauso nuo mūsų sugebėjimo mokytis ir priimti nauja".
O šios nedorybės šaknys slypi viename iš genų, pavadintų CaM-kII. Jis, mokslininko nuomone, kaitina mūsų ambicijas ir aroganciją.
Be to, psichologai tvirtina, kad būtent nuo išdidumo ir savivertės labiausiai priklauso, ar žmogus jaučiasi gyvenąs laimingą bei sėkmingą gyvenimą.
IŠVADA. Žmonės, kurie save myli ir gerbia, yra mažiausiai įžeidūs, be to, jie dažniausiai būna dosnūs kitiems.
Geiduliai
Seksualinė aistra garantuoja žmonių giminės pratęsimą. J. Medinos tvirtinimu, nuodėmės, susijusios su seksualiniu aktyvumu, priežastys slypi "specialiose smegenų dalyse, veikiant beveik 30-iai įvairių biocheminių mechanizmų ir daugiau nei šimtui specialių genų, kurie rūpinasi šiuo procesu."
Išties, dar 20-ojo amžiaus pabaigoje mokslininkai nustatė, kad intymus gyvenimas yra persisunkęs ypatingais cheminiais reaktyvais. Dopaminas gimdo seksualines fantazijas.
Seratoninas verčia žmones jausti saldžią kančią trokštant artumo. Hormonas alfa melanocitas įaudrina lytinius organus. Hormonas oksitocinas partneriams sukelia nenumaldomą norą glamonėti vienam kitą.
Hormonas estrogenas, kurį gamina moters kiaušidės, sukelia trauką. Ir galų gale - hormonas testosteronas, be kurio sueitis būtų neįmanoma, vyrams išsiskiria sėklidėse, moterims - kiaušidėse.
Kiekviename iš mūsų - tikra biocheminė laboratorija! Ir uždaryti jos neįmanoma, kaip neįmanoma sustabdyti planetų judėjimo aplink Saulę...
IŠVADA. Mes turime sveiką instinktą perduoti savo genus ateinančioms kartoms. Ar tai gali būti vadinama nuodėme?..
Šaltinis: Psychology.com
Rašyti komentarą