Idėja, kuria pagrįsta šios mokyklos filosofija, yra ne "kaip adaptuoti vaiką prie mokyklos", bet visiškas disciplinos nebuvimas. Čia nėra dorinio ugdymo ir tikybos mokymo. Neillas tikėjo įgimtu vaikų gerumu.
Pamokos "Summerhille" neprivalomos, tvarkaraštis egzistuoja tik mokytojams. Nieko autoritarinio.
Mokyklinių egzaminų nėra, bet jeigu mokinys nusprendžia, kad jam reikia pasiruošti universitetui, mokytojų taryba jam padeda. Dėl savanoriškumo principo egzaminams pasiruošiama greičiau.
Šeštadieniais mokykloje vyksta bendras susirinkimas, jame kuriamos - arba atmetamos - bendros mokyklinės taisyklės. Sprendimai priimami kartu balsuojant mokytojams ir mokiniams.
Neillas rašė: "Nesu žmogus, kuris aktyviai propaguoja visuomenės permainas: aš galiu tik pabandyti įtikinti visuomenę, kad būtina atsikratyti neapykantos, bausmių metodų ir mistikos."
"Summerhillas" yra mokykla, kuri siekia suderinti mokyklinį švietimą ir asmenybės savireguliaciją.
Neillas specialiai nestudijavo psichologijos mokslo, jis tik surinko į vieną vietą psichologų idėjas, kurios jam atrodė svarbios. Jo filosofiniai įsitikinimai buvo patirties ir psichologijos derinys.
Ugdomojo eksperimento "Summerhille" atspirties taškas buvo bandymas sukurti naują kartą, išlaisvintą nuo visuomenės, kuri slopina natūralius vaiko impulsus, problemų.
Neillas akcentavo, kad atsisakius "dorinio ugdymo", problemiški mergaitės ir berniukai atgauna savo turėtą įgimtą gerumą, jų charakteris įgauna pozityvią raidą, jie išsilaisvina nuo kaltės ir neapykantos jausmų.
Penktojo dešimtmečio pabaigoje Neillas perskaitė psichologo Wilhelmo Reicho knygą "Charakterio analizė" ir suprato, kad jo mintys sutampa su autoriaus mintimis. Reichas padarė didžiulę įtaką Neillo sampratai apie asmenybę.
"Agresija - auklėjimo padarinys"
Reichas teigė, kad žiaurūs, agresyvūs charakterio bruožai yra autoritarinio ugdymo ir seksualinio slopinimo rezultatas. Žmogus bijo savo paties seksualumo, o tai galiausiai atveda prie bet kokio malonumo baimės.
Reicho nuomone, emocijų slopinimas sukuria žmogui fizinius bei psichinius šarvus, kuriuos jis naudoja apsiginti ir kovoti su baime.
Šarvai pradedami formuoti vaikystėje kaip atsakas į apribojimus, primetamus vaikui. Jie tampa pagrindiniu mechanizmu vaikui adaptuotis aplinkiniame pasaulyje.
Šarvai yra tarsi užkardas, saugantis nuo skausmo, bet jie turi tendenciją likti ir po to, kai kančios, nuo kurių jie skirti gintis, liaujasi.
Troškimas apsiginti nuo blogio kyla iš psichikos, kuri būgštauja, kad skausmas sugrįš.
Net ir tuomet, kai kančia pasitraukia, šarvai lieka ir netgi tampa kietesni ne tik psichiniu bei mentaliniu atžvilgiu - ypač akivaizdžiai tai pasireiškia raumenų įtampa krūtinės ląstos, diafragmos, sprando, pečių, stuburo ir dubens srityse.
Psichoanalizė parodė, kad seksualiniai instinktai būdingi jau mažam vaikui, jie prisideda prie žmogaus charakterio formavimosi.
Seksualinis smalsumas paprastai prasideda trečiaisiais gyvenimo metais ir pasireiškia domėjimusi fiziniais vyro ir moters skirtumais, taip pat skirtingo amžiaus žmonių skirtumais.
Šis susidomėjimas nėra ryškus - tai tik vaikiškas smalsumas.
Anot Neillo, apie seksualumą su vaikais reikia kalbėti visiškai atvirai kaip apie natūralų dalyką. Jis sakė, kad šeima daro daug įtakos žmogaus seksualumui formuotis.
Jo paties tėvas buvo kalvinistas, tuose reikaluose labai griežtas: kūniški malonumai jam buvo kai kas nešvaraus ir amoralaus.
Pasak Neillo, kad vaikai užaugtų žmonėmis, gebančiais mylėti ir jausti malonumą, būtina, kad jie išmoktų patys valdyti savo seksualinius instinktus.
Jeigu mažiems vaikams nebūtų draudžiama susipažinti su savo seksualumu, visuomenėje nebūtų tiek prislėgtų žmonių ir sadistų.
Intymi meilė mus supa visur, ką jau kalbėti apie filmus, romanus, reklamą... Seksas reikšmingas mūsų gyvenime, o tie, kurie negeba mylėti natūraliu būdu, susitaiko su tuo, kad stovi nuošalėje ir stebi kažkieno išfiltruotas istorijas apie meilę filmuose arba knygose.
Nuo ko gelbėjam vaikus?
Anot Neillo, dauguma tėvų įsitikinę, kad išsilavinimas tarnauja moralinėms vertybėms, ir bijo, kad jeigu neugdysi jų "dorovės", tai jie užaugs laukiniai, nesutramdomi ir nepaisantys kitų žmonių.
Šios mintys kyla iš krikščioniškojo tikinimo, kad vyras bei moteris iš prigimties nuodėmingi ir turi išmokti būti dorybingi, antraip esą jų sielos bus prarastos.
Bažnyčia ir mokykla visiškai įsitikinę, kad mergaites ir berniukus reikia saugoti nuo nuodėmės, tad argi galime tikėtis iš tėvų, kad šie pasisakytų prieš.
Bažnyčia tvirtina, kad už nuodėmes baudžiama, - tą patį sako ir tėvai: visi nori "gelbėti" vaikus sukeldami jiems baimę.
Tėvai, diegiantys savo vaikams "moralaus elgesio taisykles", verčia sūnus ir dukras slopinti savo įgimtus instinktus, todėl jaunų žmonių asmenybė frustruoja ir iškrypsta, sako Neillas.
Neillo filosofijos fragmentai
* "Suaugusieji neturi teisės reikalauti paklusnumo iš savo vaikų. Bandymai priversti vaikus paklusti turi vienintelį tikslą - patenkinti suaugusiesiems būdingą valdžios troškimą."
* "Vaikams negalima primesti savo valios. Šeimoje turi būti lygybė tarp tėvų ir vaikų. Mokytojas turi parodyti savo mokiniams, kad yra lygus su jais, o ne aukščiau už juos."
* "Negalima vaikams dėstyti religijos. Vienintelė religijos egzistavimo priežastis visuomenėje yra siekis sukelti tariamą kaltės jausmą dėl seksualinių problemų, kurias pati religija ir sukūrė."
* Pagal Neillo filosofiją, griežtai draudžiamos bet kokios bausmės. Tėvas arba motina, kurie muša vaiką, iš tikrųjų nekenčia jo, ir jų noras suteikti jam skausmo kyla iš nepatenkinto seksualinio poreikio. ("Summerhille" vienas mokinys išdaužė 17 langų ir negavo net žodinio įspėjimo.)
* "Vaiko apdovanojimas už gerą elgesį jį demoralizuoja. Tai paslėpta spaudimo forma."
* Neillas teigė, kad knygos mokykloje nėra labai reikalingos. Mokymasis esą turi vykti dirbant su moliu, dažais, instrumentais ir įvairiomis dramos meno formomis. Pažinimas savaime turįs tam tikrą vertę, bet jis turįs būti žaidimo rezultatas.
* "Daugelyje šeimų vaiko "Aš" slopinamas, nes tėvai su vaiku elgiasi kaip su amžinu kūdikiu. Man teko matyti 14 metų mergaites, kurioms tėvai neleisdavo užkurti ugnies. Skatinami pačių geriausių ketinimų, tėvai saugo vaikus nuo atsakomybės."
* "Vaikams būtina suteikti beveik neribotą atsakomybę. Mažyliai, kurie mokomi pagal Montessori sistemą, nešioja puodus, pilnus karštos sriubos. Vienas iš mūsų pačių jauniausių mokinių, septynmetis berniukas, naudojasi visais instrumentais - grąžtu, kirviu, pjūklu, peiliais, - ir jo pirštai būna supjaustyti rečiau nei mano."
* Esminis Neillo filosofijos teiginys yra toks: atsisakykite bet kokios valdžios vaiko atžvilgiu, leiskite jam augti laisvai, nespauskite jo ir nieko jam neprimeskite.
Atsakomybė ir pareiga - ne tas pats
"Tik nereikia painioti atsakomybės ir pareigos, - rašo Neillas. - Pareigos jausmas gyvenime įgyjamas kur kas vėliau, jeigu išvis įgyjamas.
Žodis "pareiga" sukelia gana daug sunkių asociacijų. Turiu galvoje, pavyzdžiui, moteris, kurios praleido ir gyvenimą, ir meilę, nes pareigos jausmas privertė jas likti šeimoje, kad pasirūpintų senstančiais tėvais.
Turiu galvoje sutuoktinius, kurie seniausiai liovėsi mylėję vienas kitą, bet ir toliau nelaimingai gyvena kartu iš pareigos.
Tai, kad atsakomybė matuojama amžiumi, - klaida, kuri atiduoda jaunimo gyvenimą į neįgalių senių, kuriuos mes vadiname valstybės veikėjais, rankas.
Būtent ši klaida mus verčia manyti, kad bet kuris šeimos narys yra gynėjas ir vadovas visiems, kurie už jį jaunesni.
Žinoma, iš vaiko negalima reikalauti, kad jis imtųsi atsakomybės, kuriai jis dar nepasiruošęs, iš jo negalima reikalauti sprendimų, kurių jis dar negali priimti.
Raktinis žodis čia - blaivus protas. Pas mus "Summerhille" penkiamečių neklausia, ar reikia atriboti židinį virvele, mes neaptariame su vaiku, ar jam galima eiti į lauką, jeigu jis karščiuoja. Neklausiame ir pavargusio vaiko, ar jam eiti miegoti.
Niekas neklausia vaiko, ar galima duoti jam vaistų, kai jis serga.
Valdžia - būtina valdžia - vaiko atžvilgiu neprieštarauja idėjai, kad jam turi būti suteikta tiek atsakomybės, kiek jis sugeba prisiimti būdamas savo amžiaus.
Kad nustatytų, kur toji vaiko atsakomybės riba, tėvai turėtų pirmiausiai pažvelgti sau į širdį ir išsiaiškinti, kokie jų motyvai.
Pavyzdžiui, tėvai, draudžiantys savo vaikui pasirinkti drabužius pačiam, iš tiesų dažniausiai bijo, kad jo išvaizda neatitiks jų socialinio statuso.
Tėvai, kurie cenzūruoja vaiko knygas, filmus, draugus, iš esmės bando prievarta primesti vaikui gyvenimo sampratą tvirtindami: jie geriau žiną, kas tinka jų vaikams, bet tikrasis slaptas jų motyvas yra absoliuti valdžia jų atžvilgiu."
Kad patenkintų tėvų valdžios troškimą
"O kodėl vaikas privalo paklusti? - klausia Neillas. - Aš atsakau taip: jis turi paklusti, kad patenkintų suaugusio žmogaus valdžios troškimą.
Sakysite - visiškai ne, nes vaikas gali sušlapti kojas, jei nepaklus nurodymui apsiauti batus; jis gali nuslysti nuo uolos etc. Taip, žinoma, vaikas turi paklusti, kai kyla pavojus jo gyvybei ir sveikatai, bet ar baudžiame vaikus būtent už tokį nepaklusnumą?
Paprastai jis baudžiamas dėl smulkmenų.
Yra šeimų, kuriose paklusnumo nereikalaujama. Kai aš sakau vaikams: "Pasiimk vadovėlį ir eik mokytis anglų kalbos", jie turi teisę atsisakyti, jeigu anglų kalba jų nedomina.
Nepaklusnumas tik parodys jų pačių norą, kuris nepažeidžia kitų žmonių interesų.
Bet kai aš sakau: "Centrinė daržo dalis yra apsėta, niekas negali po ją lakstyti", vaikas tai suvoks lygiai taip pat kaip ir aš jo komandą "Niekas negali imti mano kamuolio."
Paklusimas turi būti abipusis.
Kartkartėmis "Summerhille" pasitaiko įstatymų, kuriuos kuria bendras mokyklos susirinkimas, laužymų. Tada vaikai patys sprendžia, ką daryti. Tačiau apskritai paėmus "Summerhill" gyvuoja be prievartos ir spaudimo.
Kiekvienas žmogus yra laisvas daryti ką nori, kol nepažeidžia kitų laisvės."
Kai šeimoje nėra viršininkų
"Kai veikia savireguliacija, šeimoje nėra viršininkų. Tai reiškia, kad nėra garsaus balso, skelbiančio: "Nes aš taip pasakiau! Tu privalai paklusti."
Realiame gyvenime viršininkų, žinoma, yra. Jų valdžią galima pavadinti suaugusiųjų rūpesčiu ir atsakomybe. Tokia valdžia kartais reikalauja paklusimo, bet tam tikrais momentais paklūsta pati.
Aš turiu teisę pasakyti dukrai: "Tu negali neštis molio ir vadens į mūsų svetainę", ir tai nėra daugiau nei jos pasakymas: "Išeik iš mano kambario, tėti, aš nenoriu, kad tu dabar čia būtum." Tai pageidavimas, kuriam aš, žinoma, paklūstu be garso.
Panašus į bausmę ir tėvų reikalavimas, kad vaikas neatsikąstų daugiau nei gali sukramtyti. Aš kalbu apie tai tiesiogine prasme, nes vaiko akys dažnai būna alkanesnės už pilvą; ir joms (akims) reikia tiek valgio, kiek jis suvalgyti negali.
Neteisinga versti vaiką suvalgyti viską, kas padėta ant lėkštės. Būti gerais tėvais reiškia mokėti atsistoti į vaiko vietą, suprasti jo motyvus bei galimybes nejaučiant pykčio ir nuoskaudos.
Paklusnumas turi būti natūrali bendravimo dalis. Tėvai neturi teisės reikalauti besąlygiško paklusnumo iš vaiko, jis turi ateiti iš vidaus, o ne būti primestas iš išorės."
Bausmė vaikui - tai neapykanta sau
"Disciplina armijoje padeda būti efektyviam kovos metu. Disciplinuotose šalyse gyvenimas kainuoja pigiai.
Tačiau egzistuoja ir kitokia disciplina. Orkestre netgi geriausias smuikininkas paklūsta dirigentui, nes jis, kaip ir dirigentas, siekia, kad kūrinys būtų puikiai atliktas.
Eilinis, kuris pašoka pagal komandą, dažniausiai neypač rūpinasi armijos efektyvumu. Bet kuri kariuomenė valdoma pirmiausiai baime, ir kareivis žino, kad nepaklusęs bus nubaustas. Mokyklinė disciplina gali būti panaši į orkestro, jei mokytojai geri.
Tas pats ir šeimoje. Laiminga šeima panaši į orkestrą ir mėgaujasi komandine dvasia. Nelaiminga šeima panaši į kazarmas, ją valdo pyktis ir bausmės.
Žinoma, šeimoje turi būti tam tikra disciplina. Kalbant apibendrintai, disciplina, kuri suteikia asmenines teises kiekvienam šeimos nariui. Pavyzdžiui, aš neleidžiu savo dukrai Zojai žaisti su mano rašomąja mašinėle.
Tačiau laimingoje šeimoje tokio pobūdžio disciplina palaiko pati save. Gyvenimas tokioje šeimoje - malonus interesų kompromisas, o tėvai ir vaikai - draugai ir bendradarbiai.
Nelaimingoje šeimoje disciplina naudojama kaip neapykantos ginklas, o paklusnumas tampa dorybe. Vaikai - tai turtas, nuosavybės objektai, ir jie privalo daryti garbę savo šeimininkams.
Aš žinau, kad tėvai, kuriuos labiausiai jaudina, ar Bilis išmoko rašyti ir skaityti, - tai tie, kurie jaučiasi nevykėliais dėl išsilavinimo stokos.
Tėvai, kurie tiki griežta disciplina, - tai paprastai tie, kurie patys savęs nepriima. Motina melagė muša vaiką už melą. Aš mačiau, kaip žmogus pėrė sūnų už rūkymą laikydamas dantyse cigaretę.
Aš girdėjau, kaip vyras mušė savo 12 metų sūnų sakydamas: "Aš atpratinsiu tave keiktis, mažas bjaurybe." Aš pasakiau jam tai, ir jis atsakė nė nemirktelėjęs: "Kai aš keikiuosi, - tai viena, o jis dar vaikas."
Griežta disciplina šeimoje - tai visuomet neapykantos sau projekcija. Suaugęs žmogus norėjo pasiekti tobulumo savo gyvenime, patyrė nesėkmę, ir dabar bando atrasti jį savo vaikuose. Ir viskas dėl to, kad nemoka mylėti ir bijo malonumų kaip paties velnio.
Tikriausiai būtent todėl žmogus ir išrado velnią - vaikiną, kuris viską gali, kuris myli gyvenimą su visais džiaugsmais įskaitant ir seksą.
Tobulybės tikslas - pergalė prieš velnią, ir iš šio tikslo randasi ir misticizmas, ir iracionalumas, ir religija, ir asketizmas. Iš čia kyla kūno marinimas išsekimu, seksualinis susilaikymas ir impotencija.
Būtų teisinga pasakyti, kad griežtos namų disciplinos tikslas yra kastracija plačiąja prasme - tai gyvenimo kastracija. Joks paklusnus vaikas niekada negalės tapti laisvu vyru ar moterimi.
Nė vienas vaikas, kuris buvo baustas už masturbaciją, niekada nepasieks visiško seksualinio malonumo.
Gimdytojas nori padaryti iš savo vaiko tą, kuo jis pats norėjo, bet nesugebėjo tapti. Reikia pridurti: kiekvienas kadaise slopintas žmogus tuo pat metu nori, kad jo vaikas iš gyvenimo gautų daugiau nei gavo jis.
Tėvai, kurie patys negyvena visaverčio gyevimo, neleis to daryti ir vaikui.
Toks gimdytojas visada jaučia ateities baimę. Jis tikisi, kad jį išgelbės disciplina.
Pasitikėjimo savimi stoka verčia jį priimti idėją apie Dievą, neva galintį priversti žmogų būti gerą ir sąžiningą. Taigi disciplina yra religijos šaka.
Esminis skirtumas tarp "Summerhillo" ir paprastos mokyklos tas, kad pirmojoje tiki vaiko asmenybe.
Mes žinome, kad jeigu Tomis nori tapti gydytoju, jis pats, savo noriu mokysis, kad išlaikytų stojamuosius egzaminus.
O mokykla, paremta griežta disciplina, yra įsitikinus, jog Tomis, jeigu jo nespausi ir neversi mokytis nustatytomis valandomis, niekada netaps gydytoju.
"Summerhille", kai septynmetis kelia visiems nerimą, savo nepalankumą išreiškia bendruomenė. Socialinis pritarimas yra tai, ko nori kiekvienas, vaikas pats ima elgtis gerai, ir jokios ypatingos disciplinos nereikia.
Šeimoje, kur vaikas nuo pat pradžių auga savireguliacijos sąlygomis, įprasti disciplinos reikalavimai tiesiog nebūtini."
Tęsinys - kitą šeštadienį.
Šaltiniai: Žurnalas "Rivista anarchica"; A. Neill "Summerhill: A Radical Approach to Child Rearing"; www.summerhillschool.co.uk
Ta pačia tema:
Kaip paruošti vaiką ekstremalioms situacijoms
Vaikų auklėjimas ir dresavimas
Alexander Neill: auklėjimas laisve (2)
Alexander Neill: auklėjimas laisve (3)
Parengė Vilma S.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą