Alexander Neill: auklėjimas laisve (2)

Šeimoje, kur vaikas nuo pat pradžių auga savireguliacijos sąlygomis, įprasti disciplinos reikalavimai tiesiog nebūtini.

Vaikas, kuris yra verčiamas paklusti, savo neapykantą valdžiai išreikš erzindamas tėvus. Iš tiesų blogas vaiko elgesys yra akivaizdus netinkamo bendravimo su juo įrodymas.

Jeigu šeimoje gyvena neapykanta, vaikas arba negirdi jokių argumentų, arba viską priima negatyviai: griauna, meluoja, erzina.

Vaikai išmintingi. Jie į meilę atsako meile, į neapykantą - neapykanta. Jie reaguoja į tokią discipliną, kuri būdinga susitelkusiai komandai. Aš įsitikinęs, kad žmogus iš prigimties taip pat nėra blogas, kaip nėra blogi iš prigimties triušis ar liūtas.

Liūdna apie tai kalbėti, tačiau dauguma žmonių mano, kad blogas berniukas - tas, kuris nori būti blogas.

Jie mano, kad gąsdinant Dievu arba lazda galima priversti vaiką priimti sprendimą būti geram, o jeigu jis atsisakys tai padaryti, - tai jie pasirūpinsią, kad kaip reikiant kentėtų dėl savo užsispyrimo.

Tam tikra prasme senosios mokyklos dvasia įkūnija visa tai, už ką pasisako disciplina.

Neseniai vienos didelės berniukų mokyklos direktorius, kai jo paklausiau, kokie jo mokiniai, atsakė: "Tokie, kad išeina iš mokyklos ir be idėjų, ir be idealų.

Jie taps patrankų mėsa bet kuriame kare nėsyk nesustoję, kad pagalvotų, dėl ko kilo šitas karas ir kodėl jie jame dalyvauja."

Melas iš baimės

"Summerhille" su vaikais bendraujama kaip su lygiais. Apskritai mes gerbiame vaiko asmenybę ir individualumą taip pat, kaip gerbtume suaugusiojo asmenybę ir individualumą, bet žinodami, kad vaikas skiriasi nuo suaugusiojo.

Mes, suaugusieji, nereikalaujame, kad suaugęs dėdė Bilas suvalgytų viską, kas įdėta į lėkštę, jeigu jis nemėgsta, pavyzdžiui, morkų.

Nuolat taisydami vaikų elgesį mes verčiame juos jaustis esant nevisaverčius, žeminame jų natūralų orumą.

Vaikai, auklėjami griežta disciplina, išgyvena didelį melą, kuris tęsiasi visą gyvenimą. Jie niekada nesiryžta būti savimi, tampa kažkieno nustatytų beprasmių įpročių ir manierų vergais, nes griežta disciplina - tai baimė.

Žaidimo draugų bausmė nesukelia baimės, bet kai baudžia suaugęs žmogus, baimė kyla savaime, nes suaugęs - didelis, stiprus ir pavojingas, o svarbiausia, jis - simbolis gimdytojo, kurio vaikas bijo."

Permainos

"Beveik 40 metų aš stebėjau, kaip pikti, įžūlūs, kupini neapykantos vaikai įžengia į laisvą "Summerhillo" teritoriją. Kiekvieną kartą permainos vyko palaipsniui.

Laikui bėgant tie sugadinti vaikai tapo laimingi, bendraujantys ir draugiški.

Žmonijos ateitis priklauso jauniems tėvams. Jeigu jie savivaliaudami, savavaldžiaudami sugriaus vaikų gyvybines jėgas, tai nusikaltimai, karai ir skurdas niekada neišnyks.

Jeigu jie eis savo griežtų tėvų pėdomis, jie praras savo vaikų meilę, nes niekas negali mylėti to, ko bijo.

Neurozė prasideda nuo tėvų primestos disciplinos, kuri atvirkščiai proporcinga tėvų meilei. Žmonija negali būti gera, jeigu į ją žiūrėsi su neapykanta, ją bausi ir spausi.

Vienintelis galimas kelias - meilė.

Meilės atmosfera ir prievartos iš tėvų pusės nebuvimas gali panaikinti daugybę vaikystės problemų. Aš noriu, kad tėvai tai suprastų.

Jeigu jų vaikai auga šeimoje, kur viešpatauja meilės ir palankumo atmosfera, jiems niekada nekils neapykanta ir aistra griauti."

Apdovanojimas - irgi žalingas

"Tradicija apdovanoti vaiką slepia mažesnį pavojų nei įprotis jį bausti, bet šis įprotis irgi žeidžia vaiko moralę, nors ir subtilesniu būdu.

Apdovanojimai ne tik nereikalingi - jie daro žalą.

Apdovanoti vaiką už ką nors, ką jis padarė, tolygu pripažinti, kad savaime ši veikla nebuvo verta ją atlikti.

Nė vienas dailininkas niekada nedirba tik už piniginį atlygį, ne mažesnis atlygis jam yra kūrybos džiaugsmas. Be to, apdovanojimai palaiko pačius bjauriausius konkurencinės sistemos bruožus.

Padaryti ką nors geriau nei kas nors kitas - bjaurus tikslas.

Apdovanojimų dalijimas blogai psichologiškai veikia vaikus, nes gimdo pavydą. Berniuko nemeilė jaunesniam broliui dažnai prasideda nuo motiniškos replikos: "Tavo mažas broliukas daro tai geriau nei tu."

Vaikui toks motiniškas pasisakymas yra dovana, padovanota jo broliui už tai, kad tas geresnis už jį.

Tiek paskatinimo, tiek bausmių pavojus tampa suprantamas, jeigu žiūrėsime, kaip fomuojasi natūralus vaiko susidomėjimas kuo nors.

Ir apdovanojimai, ir bausmės skirtos tam, kad priverstume vaiką kuo nors domėtis. Bet tikrasis interesas - tai gyvybiška visos asmenybės jėga, ir jis visiškai spontaniškas.

Priversti galima susikaupti, nes dėmesys - valingas aktas. Priversti vaiką sukaupti dėmesį galima, priversti domėtis - ne.

Niekas neprivers manęs susidomėti, tarkime, pašto ženklų kolekcionavimu; aš pats negaliu sudominti savęs jais. O apdovanojimai ir bausmės skirti būtent susidomėjimui sukelti."

Bus daugiau.

Pradžia: Alexander Neill: auklėjimas laisve (1)

Alexander Neill: auklėjimas laisve (3)

Šaltiniai: Žurnalas "Rivista anarchica"; A. Neill "Summerhill: A Radical Approach to Child Rearing"; www.summerhillschool.co.uk

Parengė Vilma S.