Iš tikrųjų laimingas gali būti tik tas žmogus, kuris moka gyventi čia ir dabar

Galbūt prieš keletą dienų arba prieš daugelį metų buvai labai laimingas. Ir iš visų jėgų bandai užrakinti savyje šios laimės nuotrupas. Tačiau belaisvės tau neleidžia eiti pirmyn. Kas tave pasitiks rytoj? Dar vienas nusivylimas, praradimas, kartėlis? O gal vieną rytojaus dieną tave atras meilė, džiaugsmas, gal paprasčiausiai gatvėje nusišypsos mažylis arba ant palangės pražys gėlė?

Nevalia pasiduoti praeičiai, susipainioti jos tinkluose.

Tai buvo KADAISE, o gyvenimas tęsiasi, ir visada atsiras tas, kuriam esi reikalingas: gal savo vaikui, gal benamiui gatvėje.

Svarbu neleisti išsisklaidyti šviesai, kuri raibuliuoja tavo širdyje.

Kartais žmogus patiria skausmą, kuris sudrasko jo kūną ir sielą į gabalus, ir tuomet atrodo, kad visa, kas liko, - tai mažytė prisiminimų salelė.

Niekas nežino, kaip elgtųsi kito vietoje, tačiau sielos gelmėse slypintys instinktai mums šnibžda, jog visada atsiras žmogus, kuriam pagalbos reikia dar labiau.

Padėk jam, ir net nepastebėsi, kaip, gelbėdamas kitą, išsigelbėjai pats.

Kiti gyvena ateitimi. Jiems atrodo, kad štai rytoj jie taps protingesni, geresni, sąžiningesni. Rytoj pradės naują gyvenimą, bus stiprūs ir jautrūs.

Rytoj būtinai aplankys tėvus, pasakys žmonai ar vyrui, kaip labai myli, prieš miegą paskaitys vaikui pasaką.

Rytoj atsiprašys draugo, nes išties nebuvo teisus.

Rytoj...

Taip ir gyvena mintimis apie geresnę ateitį: paskui, paskui, paskui. Ir štai žmona, išsiilgusi švelnumo, pamilsta kitą, vyras nusigeria, vaikai užauga, o tas spektaklis, kurį taip norėjai pamatyti, jau atšauktas.

Baisiausia, kad rytojus gali ir nebeateiti.

Tas, kuriam taip ir nepasakei svarbiausių žodžių, rytoj gali numirti, ir tie žodžiai degins tau širdį. Ir tavęs paties rytoj gali nebebūti.

Gali išeiti taip ir nespėjęs padaryti to, ką norėjai padaryti rytoj.

Gyventi ČIA ir DABAR labai sunku.

Tenka prisitaikyti prie aplinkybių, kurios mus paverčia standartais, kurios augina baimę išsiskirti iš kitų, pasielgti kitaip nei visi. Ir vis dėlto verta pabandyti.

Pavyks ne iš karto, bet būtinai pavyks. Svarbiausia - norėti ir nesigėdykite savo jausmų ir troškimų.

Nebijoti būti atstumtam to, kuriam sakai, kad myli. Nebijoti, jog kas nors pasukios pirštu prie smilkinio, kai su sūnumi įsiropši į medį.

Nebijoti mokytojui, pažeminusiam tavo dukrą, pasakyti, kad jis - menkysta. Nebijoti su trenksmu uždaryti viršininko duris, kai jis, "atsidėkodamas" už tavo milžiniškas pastangas, sumažina tau atlyginimą.

Nebijoti nusispjauti į tuos prakeiktus pinigus, kuriuos taip kantriai taupei kelionei.

Tave gali atstumti mylimas žmogus.

Tai reiškia, kad jis nevertas tavo meilės ir kad būtinai atsiras tas, kuris mylės taip, kaip net nesvajojai.

Tave gali apšaukti bepročiu, bet ar tai svarbu, kai sėdi medyje ir matai spindinčias savo vaiko akis, kai žinai, jog dukra, kurią apgynei, užaugs tokia pat savo vaikus suprantanti motina?

Taip, supykęs ant viršininko, veikiausiai būsi atleistas, dukrai teks ieškoti kitos mokyklos, bet pagaliau ištrauksi galvą iš smėlio ir pajusi palengvėjimą.

Tai sudėtinga, labai sudėtinga. Bet verta.

Tu vertas GYVENTI. Nei išgyventi, bet - gyventi. Suprask skirtumą, pajusk kiekviena savo ląstele. Ir gyvenk.

Ar matei filmą "Angelų miestas"? Pažiūrėk. Pasimokysi džiaugtis mažytėmis smulkmenomis. Suprasti, kokia laimė yra kiekvienas prisilietimas prie žmogaus, gebėjimas matyti ir užuosti... Mes pro viską praeiname nepastebėję. Negirdime lietaus, nematome saulėlydžių, nors visas pasaulio grožis patiestas po kojomis.

Mintis apie mirtį mes vejame šalin. Toks mūsų savisaugos instinktas: taip, mirtis egzistuoja, žmonės miršta, bet aš - ne. Tai neteisinga.

Mirtį reikia suprasti ir priimti. Nepaversti jos įkyria baime. Neįmanoma suprasti, kai miršta vaikas, tai siaubinga.

Neduok Dieve kam nors iš mūsų tai patirti. Bet apie save patį reikia suprasti: pabaiga ateis. Nepranešusi laiko.

Nereikia jos bijoti. Iš pradžių išgąstis, žinoma, paralyžiuos, juk mes tik žmonės, tačiau mirties pripažinimas mus moko gyventi čia ir dabar.

Kai žmogus suvokia, jog pasaulis, supantis jį, vieną dieną išnyks, jis išmoksta vertinti ir mylėti kiekvieną gyvenimo akimirką.

Nežinia, koks tas pomirtinis gyvenimas. Todėl kol kas pažinkime ir mylėkime šį...

Kalbėti apie meilę - tai tas pats, kas kalbėti apie Dievą. Tiesiog mylėkime. Kaip mokame, kaip jaučiame. Savo vaikus, savo žmoną, vyrą.

Nesistenkime mylėti visus iš karto. Netikėkite tuo, kuris sako, jog myli visus. Jis nemyli nieko. Žmonės labai skirtingi, neįmanoma pamilti ir mylėti kiekvieną iš jų. Bet galima ir reikia mylėti savo vyrą, savo žmoną, savo vaikus.

Pagalvokite: jeigu kiekvienas iš mūsų mylėtų bent po vieną žmogų, nebūtų nė vieno nelaimingo ir pamiršto...