Kodėl būtina apsikabinti?
Kaip teigia garsi psichologė Luiza Hej (Louise Hay), mums yra būtina keturis kartus per dieną apsikabinti, kad išgyventume, aštuonis - gyvybinei veiklai palaikyti, 12 - augimui ir vystymuisi. Kaip rodo įvairių mokslininkų atlikti tyrimai, apsikabinimai, be teigiamų emocijų, dar didina savivertę ir išvaduoja iš vidinių baimių, stiprina imunitetą, stimuliuoja centrinę nervų sistemą, gerina miegą, didina tonusą, padeda įveikti stresą ir daro jauninamąjį poveikį, taip pat didina oksitocino ir hemoglobino kiekį kraujyje. Senovės Rytų gyventojai tikėjo, kad apsikabinant apsikeičiama energija, o tai gaivinamai veikia organizmą.
Praėjusio amžiaus 8-ajame dešimtmetyje buvo atrasti endorfinai - į morfiną panašios medžiagos, kurias išskiria žmogaus nervų sistema. Jie slopina skausmo pojūtį ir sukelia euforiją. Jie dažnai vadinami "džiaugsmo hormonais". Paaiškėjo, kad šių natūralių narkotikų kiekis glėbesčiuojantis didėja. Liečiant suaktyvėja smegenų zona, atsakinga už endorfinų gamybą.
Švelnūs prisilietimai yapč svarbūs vaikystėje
Kai vaikystėje mus glamonėja tėvai, mes jaučiamės saugūs, mylimi, reikalingi artimiesiems. Tai padeda drąsiau jaustis šiame pasaulyje, manyti, kad jis mūsų atžvilgiu yra nusiteikęs palankiai. Jei negauname pakankamai švelnių prisilietimų, mūsų pasaulėjautoje pradeda vyrauti neigiamos nuostatos. Mokslininkai mano, kad žmogui, neglamonėtam ankstyvoje vaikystėje, vėliau gali išsivystyti įvairios patologijos. Mažyliai, kuriuos retai kas apkabina, dažniau serga, nes sutrinka jų imunitetas. Jei vaiko iki 7 metų neglamonėja tėvai, jis užaugęs nesugebės mylėti, teigia psichologai. Būtent tokie vaikai vėliau tampa psichopatais ir sociopatais, nesugebančiais palaikyti normalių santykių su aplinkiniais. Be to, tokiems žmonėms gyvenime apskritai sunku prisitaikyti. Visuomenėse, kuriose tradiciškai nepriimta glėbesčiuotis, agresijos lygis yra aukštas. O neuropsichologas Džeimsas Viljamas Preskotas (James William Prescott) rado įrodymų, kad vaikai, kurių kūdikystėje niekas nelaikė ant rankų ir kuriais tėvai nesirūpino, vėliau dažnai tampa žudikais.
Žinoma, viską galima aiškinti tuo, kad tie vaikai auga asocialiose šeimose. Suprantama, kad tėvams alkoholikams arba narkomanams vaikai nerūpi ir apie mylavimą nėra ko ir kalbėti, gerai, jei vaikas nesužalojamas. Patekęs į vaikų namus jis sulaukia dar mažiau švelnumo ir rūpesčio, juk net geriausi auklėtojai nepajėgia skirti daug dėmesio visiems auklėtiniams. Bet būna pažiūrėti visiškai normalių šeimų, kuriose tėvai su vaikais elgiasi šaltai. Būna, kad suaugusieji dėl charakterio ypatumų arba auklėjimo savoje šeimoje šykšti glamonių, būna, kad jie vaiko tiesiog nemyli (nes jis buvo nelaukiamas), arba tėvai mano, kad rodyti švelnumą mažyliui yra žalinga, bijo jį išlepinti. Pasitaiko ir tėvų tironų, nuolatos kankinančių atžalą, kad ši "užaugtų žmogumi" - toks vaikas būna sotus, aprengtas, apautas, bet nežino, kas yra meilė ir savo žmogaus artumas. Jis mano, kad mama ir tėtė jo nemyli, kad jis niekam nereikalingas. Palaipsniui toks vaikas virsta "sunkiu" paaugliu, o paskui suaugusiu žmogumi, kamuojamu daugybės problemų ir kompleksų. Jis taip pat niekam nesugebės dovanoti meilės ir jam bus sunku užmegzti santykius su kitais žmonėmis.
Todėl dažniau apkabinkite savo artimuosius, rodykite jiems savo meilę, pataria specialistai. Tai bus labai naudinga ir jūsų sveikatai, psichikai, ir nuo daugelio problemų apsaugos jūsų artimuosius.
Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Laisvalaikis“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą