"Mano vaikas, jau paauglys, niekaip neišauga iš "kodėlčiaus" amžiaus... "O kodėl reikia tai daryti?" "O kaip, o kur man tai padaryti?" "O kodėl reikia eiti į mokyklą?" "O kodėl visada sprendžiate jūs?"... ir taip toliau. Jau pavargome visą laiką aiškinti tą patį. Patarkite, kaip elgtis."
Ne į visus klausimus privalo būti atsakyta.
Prancūzų psichologė, rašytoja, dviejų paauglių mama Izabel Fiyoza sako: atsakydami į visus vaiko klausimus, jūs tik patvirtinate jo įsitikinimą, kad jis yra bejėgis ir visiškai priklausomas nuo jūsų.
"Kadangi mūsų tėvai mums retai kada atsakinėdavo į klausimus, mes jaučiame pareigą tai daryti be perstojo", - rašo psichologė.
Jūs atsakote - po kelių dienų atžala vėl kelia tą patį klausimą (nors atsakymą jau girdėjo). Kodėl? Todėl, kad paklausti yra lengviau nei sugalvoti atsakymą pačiam.
Jūsų tikslas - išmokyti vaiką mąstyti, tapti savarankišku žmogumi. Vienas iš mokymosi būdų - pačiam ieškoti atsakymų. Savarankiškai surastas atsakymas suteikia pasitikėjimo savimi. Informacija geriau įsimenama, kai abejoji, ieškai, analizuoji...
Pasak psichologės, dažnam paaugliui kur kas svarbesnis yra atsakymas, gautas iš pašalinio žmogaus, o ne iš šeimos nario.
I. Fiyoza pataria skatinti vaiką kreiptis su tam tikrais klausimais į specialistus. "Kiekvieną kartą, kai jis įgaus drąsos kreiptis į tokį žmogų (parduotuvėje, vaistinėje, viešbutyje ir pan.), jis pajus savo reikšmingumą: jam atsakė!"
Taigi, pataria psichologė, geriau susilaikykite nuo atsakymo, kai vaikas jį gali rasti pats.
Tėvai negali ir neprivalo žinoti visko. "Sugrąžinkite klausimą vaikui ir skatinkite mąstyti: "Įdomus klausimas! Kur būtų galima tai sužinoti?" Arba "O pats kaip manai?" Arba: "Pamąstyk: o kas, jeigu..."
Pakeitę savo elgesį tokiose situacijose, jūs greičiausiai sukelsite vaiko pasipiktinimą, tačiau nenusileiskite: skatinkite jį patį ieškoti atsakymų, nes to tikrai prireiks gyvenime.
Priešiškumo projekcija
Psichologai tai vadina "identifikacijos projekcija". Toks yra gynybinis ego mechanizmas, "greitoji psichologinė savipagalba". Ja naudojasi vaikai, negebantys suvokti ir valdyti savo emocijų.
Vaikas nemoka pasakyti, kaip jis jaučiasi ir kas jam nepatinka, todėl ima visaip erzinti mamą, kad ši supyktų. Kai mama supyksta - ji išreiškia pyktį už vaiką.
Atkreipkite dėmesį: kai jūs išsišaukiate - vaikas nurimsta. Jis išgyveno savo pyktį per jus. Po pykčio priepuolio jūs jaučiatės blogai ("Ko aš čia taip susierzinau? Tiek kartų sau žadėjau neberėkti..."), o vaikas jaučiasi gerai.
Negi vaikas tyčia išveda mamą iš kantrybės? Kad sulauktų negatyvaus dėmesio? Kodėl jis taip elgiasi? Psichologai atsako: negatyvaus dėmesio galima gauti lengviau nei pozityvaus.
Ką daryti? Psichologai pataria: keiskite požiūrį ir auklėjimo metodus.
* Pirmiausiai - supraskite: joks vaikas nelinki savo mamai blogo.
* Stenkitės suteikti vaikui daugiau pozityvaus dėmesio. Kalbėkite apie tai, ką gero galvojate apie jį, pastebėkite, ką gero daro jis.
* Padėkite nukreipti vaiko energiją "taikiais tikslais", padėkite rasti įdomių, vertingų, garbingų užduočių.
* Mokykite vaiką išreikšti savo jausmus ir poreikius žodžiais. Pavyzdžiui, galite pasakyti: "Tu gali į mane kreiptis, kai nori būti išklausytas. Tau nereikia siekti, kad aš supykčiau. Tiesiog pasikalbėkime - juk taip bus daug geriau, tiesa?"
Jei situacija nesikeičia, pasitarkite su specialistu individualiai.
Klausimus prašome siųsti adresu [email protected]. Dėl individualios konsultacijos teiraukitės tel. 8 685 78601 (psichoterapeutė Vilma Mažeikienė).
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą